John Willie – modernaus fetišizmo ir skandalingojo „Bizarre“ tėvas

 
„Aš mėginau dėvėti korsetą, bet nejutau nieko kito, kaip tik velnišką nepatogumą. Jis suteikia moteriai nepakartojamą figūrą, kurią aš dievinu, ir taip pat tai yra nuostabi korekcijos priemonė. Man nepatinka ekstremalus žiaurumas, tad aš „pridedu“ tik šiek tiek, kiek man atrodo reikalinga, kad išvengti nepaklusnumo.“ J. W.

Net neabejoju, kad daugeliui tikrai teko matyti šio autoriaus darbus, tačiau jo asmenybė dažnai likdavo „už kadro“. John Willie buvo viena svarbiausių XX a. figūrų, padariusių didžiausią įtaką BDSM kultūrai ir tam tikrų fetišų atvaizdavimui. Jo akvarelinė tapyba, bondažo fotografija ir erotiniai komiksai tapo tramplinu vėlesnėms vizualinėms reprezentacijoms, vaizduojančioms tiek heteroseksualius, tiek lesbietiškus BDSM santykius.

Autoriaus tikroji pavardė buvo John Alexander Scott Coutts, o pseudonimą Willie jis pasiskolino iš britiško slengo, kuriame „willie“ reiškia penį. Gimęs 1902 metais Singapūre, jauniausias iš keturių vaikų, po metų su šeima persikraustė į Didžiąją Britaniją, iš kur ir buvo kilę jo tėvai. Edvardo era (Karaliaus Edvardo VII valdymo periodas nuo 1901 iki 1910 metų (Edwardian era/Edwardian period)) diktavo unikalias madas, padariusias didelę įtaką John‘o kūrybai. Tuo metu buvo madingi korsetai, kurių formą padėdavo išgauti gausiai medžiojamų banginių ūsai. Korsetai labai žavėjo kūrėją ir buvo jo kūrybos dalimi, įkvėpimo objektu iki pat gyvenimo pabaigos. Edvardo era taip pat pasižymėjo keistu seksualumo suvokimu – intymūs santykiai buvo netiesiogiai kontroliuojami valdžios institucijų, vengiama bet kokio viešo intymumo demonstravimo, o dorovės normų paisymas buvo mados reikalas. Kad išvengtų nesantuokinio sekso ir neplanuotų palikuonių, turtingi šeimininkai tarnų kambarius įrengdavo skirtingose namo pusėse; arba moterų palėpėse, o vyrų rūsiuose. Skyrybų tuo laikotarpiu ženkliai sumažėjo, o amžius, kuomet moteris galėjo ištekėti ir susilaukti palikuonių, pakito nuo 13 iki 16 metų. Represijos prieš seksą ir seksualumą turėjo neigiamos įtakos Britanijos moterims, mat su Pirmuoju Pasauliniu karu, prasidėjo ir „haki karštinė“, kurios metu jaunos ledi norėdamos išsivaduoti iš laisvę varžančių visuomenės normų, tiesiog puldavo kareivius, prašydamos patenkinti jų seksualinius įgeidžius. Taigi, judesius ribojančios, kūną maksimaliai pridengiančios mados bei griežta seksualinių įgeidžių kontrolė padarė nemenką įtaką Willie kūrybai, kurioje aiškiai buvo išreiškiami šie, vaikystėje užsifiksavę, elementai.

1921 metais John Willie įstojo į Karališkąjį Karo Koledžą, o 1923 metais jam buvo suteiktas antrojo leitenanto laipsnis Royal Scotts. 1925 metais jis vedė pirmąją žmoną, naktinio klubo savininkę Eveline Fisher. Prieš susituokdamas, Willie turėjo gauti leidimą iš karinės valdžios, tačiau jo nepaprašė ir dėl to turėjo atsisakyti pareigų. Manoma, kad dėl užsitrauktos nemalonės, po metų jis kartu su žmona emigravo į Australiją, kur 1930 metais jie išsiskyrė. Tik atvykęs į Australiją, jis susipažįsta su vietine aukštų kulniukų fetišo bendruomene (High Heel Club), kurioje ne tik pradeda bendradarbiauti su jos nariais, daugiausia pėdų ir batelių fetišistais, bet ir randa galimybę išreikšti savo pomėgius per fotografiją ir iliustravimą. Sidnėjaus fetišo bendruomenė turėjo spaustuvę, tad John‘as galėjo be vargo spausdinti piešinius ir fotografijas. Jam buvo prieinami ir bendruomenės narių adresai, kuriais jis siųsdavo savo darbus už tam tikrą mokestį. Taigi, bendruomenės nariai galėjo užsiprenumeruoti Willie kūrybą ir gauti ją paštu.

John Willie amžininkų apibūdinamas kaip charizmatiškas ir džentelmeniškas vyras, tad vienišas jis ilgai nebuvo ir iš kart po skyrybų sutiko naują simpatiją – Holly Anna Faram, tačiau susituokė jie tik 1942 metais. Naujoji draugė atitiko jo moters idealą ir greita tapo mūza, pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu ir pagrindiniu fotografijų modeliu. Faram buvo aukšta ir liekna, bei turėjo panašius interesus – ją taip pat domino surišimai, aukštakulniai bateliai. Dar iki vedybų, paskatintas būsimos žmonos, jis įkūrė nedidelę įmonę, pavadintą „Achilas“ („Achilles“) kurioje gamino egzotiškus batelius. Tuo metu nebuvo taip paprasta įsigyti batelių, kurie patenkintų ypatingą skonį, tad viską reikėjo darytis patiems.  Įspūdingai aukšto kulno avalynė, tokią, kurią dabar paprastai vadiname fetišistine, puošdavo Willie modelius, įamžintus autoriaus kūriniuose.

Dar iki Antrojo pasaulinio karo, John Willie suformulavo idėją leisti savo žurnalą, mat to meto leidyklos buvo griežtai cenzūruojamos ir laikėsi konservatoriškų vertybių – vengė nuogybių demonstravimo, bet kokio ištvirkavimo, laisvo mąstymo proveržių  ir ypač seksualinių geidulių viešinimo. Jis taupė pinigus nuosavam leidiniui, tačiau prasidėjęs karas privertė kuriam laikui atidėti planus. 1940 metų birželio mėnesį Willie prisijungė prie Australijos armijos. Stojimo blanke savo religija jis nurodė pagonybę. Besibaigiant karui, jis baigė tarnybą laivyne ir nusprendė emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas, kuriose regėjo didesnes perspektyvas ir platesnį būsimo žurnalo skaitytojų ratą. Santykiai su Faram visuomet buvo itin audringi, tačiau kartu jie išgyveno net aštuonerius metus su  pertraukomis, žinoma. Žmona atsisakė kartu vykti į JAV ir pasiliko Australijoje. Pora taip ir neišsiskyrė, nors visą likusią gyvenimo dalį nugyveno skirtinguose žemynuose. Holly Anna Faram mirė 1983 metais, sulaukusi 70.

John Willie tikėjosi pradėti naują gyvenimą New York‘e, tačiau aplinkybės susiklostė šiek tiek kitaip ir vienerius metus jam teko praleisti Monrealyje, Kanadoje. Čia ir gimė jo svajonių leidinys, pavadinimu „Bizarre“ (keistas, seksualine prasme). Monrealyje kūrėjas susipažino su leidėju, kuris ne tik kad nesiskundė popieriaus stoka, būdinga laikotarpiui po Antrojo pasaulinio karo, bet ir noriai sutiko padėti leisti naują žurnalą. Taigi, 1946 buvo išleistas pirmasis „Bizarre“ numeris, kurio 5000 kopijų buvo parduoda per dvi savaites, iš anksto užsisakius numerį paštu.

„Bizarre“ žurnalas faktiškai yra vieno autoriaus kūrinys ir jame buvo galima rasti ne tik fetišistinių fotografijų su pusiau apsinuoginusiomis moterimis, bet ir iliustracijas su erotiškais kostiumais, aukštakulniais bateliais. 1946 ar 1947 metais John Willie pagaliau atsidūrė New Yorke. „Bizarre“ buvo leidžiamas toliau ir čia jis kas kart susilaukdavo vis daugiau skaitytojų, kurie rašė laiškus autoriui su savo fantazijomis apie įvairius, dažniausiai judėjimą ribojančius, drabužių ir batų fetišus – korsetus, odą, gumą, aukštakulnius, amputuotų galūnių fetišą, sadomazochizmą, transvestizmą. Skaitytojų laiškus autorius stengėsi detaliai atkartoti ir pavaizduoti kaip iliustracijas žurnalui. Kartais Willie gaudavo ir laiškų su fotografijomis, kurias taip pat noriai publikuodavo. Tai buvo tarsi forumas visiems, turintiems keistų erotinių fantazijų, galimybė išvengti vienatvės dėl savo pomėgių ir jaustis tam tikra bendruomenės dalimi.

John Willie buvo pirmasis fetišistinio meno kūrėjas, kuris iliustracijų piešimui naudojo gyvus modelius ar jų fotografijas, kurias pats ir padarydavo. Žymus to paties laikotarpio iliustratorius Eric Stanton, žinomas dėl savo „kovojančių damų“, taip pat buvo mėgstamas dėl realistinio vaizdavimo, tačiau Stanton‘as fantazuodavo ir vaizduodavo, jog tai yra realu, o Willie paimdavo realybę ir transformuodavo ją į fantaziją. Jo realizmas padarė jį unikalų, nes figūrų pozos buvo realios, leidžiančios skaitytojui dar geriau įsijausti į siužetą ir fantazuoti apie tai, kaip apie realiai vykusį ar vyksiantį veiksmą.

Atvykęs į New York‘ą, John Willie užmezgė svarbius ryšius su „Wink“ leidinio vadovu Robert Harrison, bendradarbiavo su tokiais leidiniais kaip „London Life“, „Flirt“. Jis taip pat dirbo su „pin-up karaliumi“ Irving Klaw, kuriam padėjo piešti bondažo iliustracijas. Klaw studijoje jis sutiko garsųjį to meto fetišo/pin-up modelį Bettie Page, o vėliau ir pats padarė keletą nuotraukų serijų su šia charizmatiška moterimi.

Nuotraukose Willie nesistengė užfiksuoti kančios momentų, būdingų BDSM pornografijai. Jį daugiau domino estetika – moters kūno linkiai, įvairios pozos, kuriomis galėjo būti surišamas modelis, aprangos detalės. Vizualinis paveikumas buvo už vis svarbiausias jo kūryboje. Jis niekada neteigė, kad surišti moterį yra būtinybė, jam tai buvo tik viena iš priemonių pažaboti moterišką aistringumą, emocionalumą. Užaugęs nespalvoto kino eroje su Viktorijos laikų melodramomis, jis net negalėjo pagalvoti apie seksualinės prievartos panaudojimą prieš surištą moterį. Jis greičiau įsivaizdavo kaip išlaisvina damą iš kančių, laisvę varžančių pančių. Iš kitos pusės, jis parašė nemažai teorijos BSM tematika, kurioje ypatingai rėmėsi rytų šalių patirtimi. Jis teigė, kad japonai turi labai paprastą metodą išmokyti moterį paklusnią. Nedora žmona yra surišama tvirtai, tik ne taip, kad sustotų kraujo cirkuliacija, bet taip, kad surišimas leistų jai truputėlį pajudėti. Po kurio laiko, kūnas įpranta prie tokio surišimo ir fiksacijos stiprumas didinamas palaipsniui, kol modelis gali ilgai išbūti vienoje padėtyje, esant itin tvirtam, nepatogiam surišimui. Pozuojantiems modeliams pripratimas prie fiksacijų, ilgas sėdėjimas vienoje pozoje, buvo reikalingas ir piešiant iliustracijas. Willie taip pat sugalvojo G-virvės surišimą (G-strin tie), kuris, kaip teigiama, buvo ypatingas tuo, kad iš jo negalėtų išsivaduoti net pats Houdini‘s.

Kaip tapytojas, John Willie geriausiai žinomas dėl komiksų tipo serijų „Mielosios Gvendolinos nuotykiai“ („The Adventures of Sweet Gwendoline“). Šios serijos buvo išleistos net keletą kartų: pirmiausia jas išleido Klaw, o maždaug 7 deš. dar kartą perleido Belier Press, tik jau nebe atskirus žurnalus, o bendrą knygą. „Mielosios Gvendolinos nuotykiai“ buvo išleisti 26000 kopijų tiražu. Ta pati leidykla išleido ir knygą apie Bettie Page, pogrindžio komiksų dailininkų R. Crumb ir Art Spiegalman darbus.

„Mielosios Gvendolinos nuotykiai“ buvo tikras įkvėpimo šaltinis tiek Willie amžininkams, tiek jaunesniems fetišo menininkams (pvz. ENEG aka Gene Bilbrew, Guido Crepax, Georges Pichard, Denis Sire). Pirmiausia šia serija ypatingai susižavėjo Eric Stanton, kuris labai norėjo bendrauti su Willie, tačiau Klaw visuomet bandė trukdyti jų draugystei, mat jam nepatiko, kai bičiuliaujasi du kūrėjai, dirbantys jam. Labiausiai gerbėjus žavėjo Willie personažai, turintys orumą, savigarbą, kas buvo gan retos savybės erotinio tipo komiksuose. Tai padiktavo autoriaus britiška prigimtis ir jau minėtosios Edvardo eros laikų žmogaus vertybės. Kiti du pagrindiniai „Gvendolinos“ serijų veikėjai buvo tamsiaplaukė dominuojanti moteris U69 (dėl cenzūros – U89), kuri dažniausiai surišdavo Gvendoliną ir kitaip ją bausdavo, ir Sir Dystic D‘Arcy – vienintelis vyras, kuris buvo tarsi paties autoriaus parodija. Teksto serijose nebūdavo daug ir skaitytojas, paprastai vien iš piešinių, galėjo suprasti, kas vyksta. Didelių naujovių stilistikoje Willie neišrado – personažus vaizdavo tam laikotarpiui būdingu stiliumi, tačiau visiems pažįstamas vaizdavimo būdas gebėjo sužadinti vaizduotę ir priversti fantazuoti apie dalykus, kurie buvo didelė ir labai intriguojanti naujovė. Esminis skirtumas buvo laisvi pieštuko brūkšniai - nutolę vienas nuo kito vienodais tarpais, vietomis susikertantys ir taip pabrėžiantys neigiamų veikėjų niekšiškumą. Teigiamus herojus jis iliustruodavo švelniomis linijomis, tolygiais spalvų ir šešėlių perėjimais. Sir Dystic d‘Arcy dažnai buvo vaizduojamas kaip niekšelis, norintis pasinaudoti mielosios Gvendolinos bejėgiškumu. Tačiau jam niekada nepavyksta seksualiai suartėti su ja, nuskriausti ar kitaip išnaudoti, nes į patalpą įeina kitas žmogus ar jis pats kaip nors apsikvailina. Taigi, sadomazochistinė linija čia blankoka, mat įprastas tokio žanro veiksmas neįvyksta ir „blogiukas“ visuomet lieka nieko nepešęs. Willie visuomet teigė, jog net jei moteris yra surišta, tai nereiškia, jog ji nesugebės atstumti vyro. Šiandien mums įprasta, kad tokio tipo pornografija susideda iš dviejų aspektų – surišimo ir „paėmimo“, o Willie palieka tai paties suvokėjo fantazijai. Tai padėjo jam apeiti ir cenzūrą, mat nebuvo vaizduojama jokių sekso, žiaurumo scenų ir atviro nuogumo.

John Willie stengiesi, kad „Bizarre“ atitiktų bet kokios lyties skaitytojo poreikius – ar tai būtų vyras, ar moteris, ar kažkas tarp jų. Todėl buvo atsisakyta tradicinio vyro ir moters (heteroseksualių) santykių vaizdavimo, kai vyras žiūri į moterį kaip į objektą, kurį turi „paimti“, o moteris vaidina auką. Vietoje to, daugiausia aktų vykdavo tarp dviejų moterų, kas, nors ir atrodo lesbietiška, tačiau paprastai tinka tiek vyrams, tiek moterims.

Iki 1956 metų buvo išleista 20 „Bizarre“ žurnalo numerių. Tais pačiais metais, žlugus Klaw užsakomų leidinių verslui, Willie nusprendė parduoti žurnalą kažkam, kas buvo įvardytas kaip R.E.B. (manoma, jo sekretorei ar/ir jos vaikinui). Po to buvo išleisti dar 6 numeriai. 23-jame numeryje buvo pristatytas naujas redaktorius - Mahlon Blaine, pakeisiantis John Willie. „Bizarre“ buvo leidžiamas nuo 1946 iki 1959 metų. 1961 metais, po 23 numerių išleidimo, Willie išvyko gyventi į Holivudą, Kaliforniją, kur jam buvo nustatytas smegenų auglys. Apimtas nusivylimo, jis sunaikino daugybę kūrinių ir 1962 metais išvyko gyventi atgal į Didžiąją Britaniją, kur mirė skurde.

John Willie įnašas į BDSM reprezentaciją mene yra neabejotinas – jo vaizduojami personažai erotiški, charizmatiški ir turintys subtilų jumoro jausmą. Jo visas gyvenimas buvo paaukotas tam, ką daug kas vadina „iškrypimu“, tačiau geriau pažinus kūrybą, susidaro įspūdis, jog visa tai yra daugiau estetika, nei vulgari pornografija. Gaila, kad didžioji dalis archyvų nesulaukė šių dienų, o kita dalis yra privačiose kolekcijose. Tik nedidelė dalis kūrybos yra saugoma Kinsey Institute. Visus „Bizarre“ numerius vienoje knygoje yra išleidusi „Taschen“ leidykla.


„Brangus pone, tada kai mano žmona ėmė skaityti „Bizarre“, ji suprato, jog mano pomėgiai nėra tokie jau keisti, ir kad kiti linkę elgtis panašiai. Ačiū Jums, pone Redaktoriau, specialioms progoms dabar galiu rengtis kaip man patinka. Kaip korsetų mėgėjui, tai reiškia aukštakulnius ir originalų „vapsvos kūno“ formos korsetą, suvarstytą taip, kad liemens apimtis sumažėtų 5 ar 6 coliais. Jau kurį laiką juos kolekcionuoju.“ R. W., nr. 13, „Bizarre“

Sphinx

 
Komentarai
Naujas komentaras