Katalikiškieji viduramžiai – sadomazochistinė romantika, uždrausti malonumai ir šėtono gundymai

 
O, Venera, malonumo deive! Šis šantekleras buvo tavo tarnas Ir visomis išgalėmis tau tarnavo – Labiau dėl malonumo negu dėl dauginimosi.

Geoffrey Chaucer „Pasakojimas apie moterų vienuolyno kunigą“ (The Nun‘s Priest‘s Tale)

Rašant apie sadomazochistinius santykius viduramžiuose, derėtų apibrėžti, kas yra sadomazochizmas. Tai yra bendra sąvoka, apibrėžianti įvairias sekso formas iš kurių abi pusės gauna naudos. Plačiai aiškinti, kas yra sadizmas, o kas yra mazochizmas turbūt neverta, tačiau noriu dar kartą pabrėžti abipusės naudos svarbą tokiuose santykiuose – sadistai gauna dozę malonumo plakdami, kankindami, žemindami ar psichologiškai žlugdydami partnerį, o mazochistai pasitenkina tuo, ką gauna iš sadisto partnerio ar patys žalodami savo kūną. Viduramžių sadomazochistiniai malonumai dažnai painiojami su inkvizicija – XII a. pab. – XIX a. katalikų bažnyčios institucijų teismu, skirtu kovoti su eretikais ir erezijomis, raganavimu, sodomija ar bet kuo, kas neatitiko dvasininkijos griežtai apibrėžtų pasaulietinio ir dvasinio gyvenimo normų. Be abejonės, judėjimui buvo būdingas sadizmas ir seksualinė prievarta, tačiau faktų apie abipusį pasitenkinimą (kankintojo ir kankinamojo) nėra išlikę.

Rašyti apie intymius santykius viduramžiuose nėra lengva dėl keleto aspektų. Visų pirma, derėtų atskirti katalikiškąjį pasaulį nuo rytų praktikų, kurios pasižymėjo kur kas liberalesniu požiūriu. Katalikų bažnyčia kontroliavo visas žmonių gyvenimo sritis, tame tarpe ir intymius santykius. Seksas dėl malonumo buvo vertinamas dviprasmiškai. Bažnyčios nuomone, seksas galimas tik norint pratęsti giminę, o pasitenkinimo siekimas yra kenksmingas ir draustinas. Taigi, analinis ir oralinis seksas yra ypatingai žalinga, mat vienintelė tokio akto paskirtis – teikti malonumą. Malonumą, patiriamą sekso metu, pateisina žmogaus netobulumas. Malonumas, pasak dvasininkų, yra stimulas giminei pratęsti. Šį argumentą taiko daugybė kitų viduramžių autorių, tarp kurių galima paminėti ir  Konstantiną Afrikietį (XI a.). Jis teigia, jog malonumas padeda įveikti pasibjaurėjimą tuo, kad tenka naudotis gėdingais organais („gėda“ – lyties organai, nes lot. pudenda kilęs iš pudere – „gėdytis“).

Daugiausia apie seksą kalbama pasakojant nesantuokinius nuotykius. Apie intymų sutuoktinių gyvenimą, priešingai, viešai kalbėti nepadoru. Tuomet galima skirti santuokinius santykius, kurių tikslas – pratęsti giminę susilaukus palikuonių, ir nesantuokinius santykius, kurių tikslas – siekti malonumo? Bet nesantuokiniai santykiai taip pat buvo didelė nuodėmė, baudžiama vietiniu pažeminimu, atgaila ir pasninkavimu iki gyvos galvos. Taigi, apie bet kokį patiriamą malonumą kalbėti yra draudžiama ir pavojinga.

Lytinė sueitis buvo paversta šiurkščiu, kokčiu, neromantišku veiksmu. Paradoksalus rezultatas – išnyko bet kokios moterų teisės, moterų kaip lyties, kuri ir biologine, ir socialine prasme seksui suteikia daugiausia emocijų. Kaip tik todėl, kad krikščionybė sumenkino seksą, moterys labiau nei kada nors tapo vyrų nuosavybe. IX a. krikščionių pasaulyje paplito droit du seigneur („senjoro teisė“), kuri kilmingiems vyrams faktiškai suteikė teisę išprievartauti bet kurią kelyje sutiktą valstietę ir atimti savo valdinių dukrų nekaltybę (jus primae noctis – „pirmosios nakties teisė“). Prievarta prieš moterį dažnai nebūdavo traktuojama kaip nusikaltimas. Anot Vilhelmo iš Conches (Guillaume de Conches, XII a.), prievartaujamai moteriai lytinis aktas tik iš pradžių nepatinka, tačiau į pabaigą, kūniškosios silpnybės dėka, pasirodo ne toks jau nemalonus.

Be abejonės, net būdami bažnyčios prieglobstyje, akylai stebimi dvasininkų ir kitų dievobaimingų parapijiečių, žmonės nevengė mėgautis seksualiniais žaidimais. Ir tokių, kuriems tai patiko, buvo kur kas daugiau, nei tų, kurie negalėjo to pakęsti. Savaime aišku, malonumų paieškos buvo būdingos visų laikotarpių žmonėms ir kasdieniame gyvenime vyravo gan atviras seksualumas. Arkidiakonų teismuose buvo nuolat nagrinėjamos sekso bylos – dažniausiai neištikimybės, kraujomaišos, sanguliavimo ir homoseksualizmo. Sodomija buvo tokia paplitusi viduramžių Anglijoje, kad teismams būtų reikėję dirbti be poilsio, dieną ir naktį, norint nubausti visus prasikaltusius. 1102 metais Kenterberio arkivyskupas arkidiakonui Viljamui rašė: „Ši nuodėmė buvo tokia paplitusi, kad beveik niekas dėl jos neraudonuodavo, todėl daugelis jai pasidavė nesuprasdami jos sunkumo“.

Mergina patyrus buvo dulkintis po medžiais;

Ji man davė, mes nesidrovėjom – dėjom garo, dėjom,

Kol į ją manasis vyriškumo skystis įtekėjo.

 

„Pasidulkinimas“, XIV amžius, liaudies kūryba

 Pasileidusį žmonių gyvenimą geriausiai atvaizdavo nešvankios liaudies eilės ir Viduramžių amatininkų piešiniai ir raižiniai, atkartojantys didikų, pirklių ar paprastų miestiečių buitį, vengiant bažnyčiai būdingo didaktinio turinio ir kūno, kaip malonumų vergo, niekinimo. Kūriniuose vaizduojami dvasininkai, verčiantys atsiduoti nusidėjusias moteris, didikai, kurių slapčiausius įgeidžius tenkino namuose laikomos tarnaitės, vienuolės ir kunigai, besimėgaujantys vienas kito kūnais, valstiečiai, besimylintys už vešlių gyvatvorių… Todėl galime teigti, jog vienas patikimiausių šaltinių apie realų to meto intymų žmonių gyvenimą yra amatininkų darbai. Rašytiniai šaltiniai nebuvo patys patikimiausi, mat apie viską, kas vyko pasauliečių gyvenime, dažniausiai rašydavo vienuoliai ir kunigai.

 „Vargšas tarnas, pablūdęs ir viską pamiršęs, įėjo į tvartą, kur buvo uždaryta karvė. Čia jis, sutrikęs ir beprotis, išbuvo ilgai ir, nelabojo sugundytas, visiškai nesusivokdamas, kūniškai santykiavo su ta karve, ir tik vieną kartą.“

 Šioje ištraukoje aprašomas zoofilijos aktas, kuris taip pat peržengė aplinkinių priimtas to meto lytinio elgesio normas. Nepaisant to, zoofilija neprarado savo populiarumo nei viename žmonijos gyvavimo amžiuje. Bažnyčia smerkė zoofiliją ir už santykiavimą su gyvūnais taikė įvairias bausmes. Malonės raštuose ji pateikiama kaip šėtono inspiruotas veiksmas. Tarno, vardu Perrot, kaltę švelnina lengvinančios aplinkybės: pirmiausia, jis jaunas, antra – auka tapo susapnavęs, kad jį sugundė nelabasis. Tariamas šėtono gundymas (XXI amžiuje tai tikriausiai vadintume šizofrenija) ir gelbėjo nuo bausmių, ir nusiuntė myriop tūkstančius nusidėjėlių. Jakobas Sprengeris ir Heinrichas Krameris – dominikonų vienuoliai – kankinimais išgaudavo moterų „prisipažinimus“, esą jos sanguliavusios su šėtonu, kuris jas sugundė peniu, padengtu žuvies žvynais. Tokiu „įrankiu“ sugundytos moterys vėliau gyvenimą baigdavo laužo liepsnose (šaltiniai teigia, jog tokių nelaimėlių galėjo būti virš 30 000).

„Aš džiaugiuosi, kai ji mane veda iš proto, kai verčia dykinėti ir tuščiai laukti. Man patinka, kai ji iš manęs šaiposi, kai verčia mane sukiotis it vėtrungė, nes po tiek blogio sulauksiu ir gėrio, dargi nedelsiant, jei tokia bus jos valia.“

 

Trubadūras Cercamonas

XI amžiuje Pietų Prancūzijoje meilę buvo nuspręsta padalyti į dvi dalis: aukštąją ir žemąją. Kurtuazinė, aukštoji meilė — tai nuolanki tarnystė Gražiajai Damai ir bergždžių troškimų džiaugsmai. Žemoji meilė — kūniški troškimai, seksas. Tikroji meilė be sekso yra idealizuojama, pateikiama kaip naujas meilės, vyro ir moters santykių modelis, anksčiau nežinotas Vakarų civilizacijoje. Tokia meile galėjo džiaugtis tik nesusituokusios poros. Lytinis aktas tarp jų negalėjo vykti, mat seksas – nedvasinga, netikra, banalus kasdienis veiksmas tarp vyro ir žmonos. Kurtuazinė meilė, tai tam tikra sadomazochizmo forma, kai galvojama, kad slaptas, nusivylimą žadinantis, skausmingas ryšys pakelia dvasią, žavi ir jaudina, daro riterį geresniu kariu, o damą – tyresnės sielos.

Viduramžiais vyrai dažnai išvykdavo kariauti. Tuo metu pilis valdydavo moterys. Nuo jų malonės priklausė keliaujantys riteriai, bežemiai dvariškiai, menestreliai ir trubadūrai. Pavilioti dvaro šilumos bei soties, jie stengėsi įtikti šeimininkei. Kilmingos damos noriai priimdavo komplimentus, dainas, paslaugas bei santūrias glamones. Taip dvaruose suklestėjo kurtuazinė meilė. Ją apibrėžė griežtos taisyklės. Riteris žavėdavosi dama ir melsdavo jam atsiduoti. Dama atsakydavo: „Galbūt kada nors, jei to nusipelnysite“. Svajodamas apie laukiantį atlygį jis versdavosi per galvą ir darydavo žygdarbius. Tačiau kartais trubadūrai patys prašydavo nedovanoti jiems seksualinių glamonių. Kančioms padidinti riteris neretai vartodavo įvarius žolių mišinius (pvz. gegužraibės (orchis) šaknis), žadinančius geismą. Tai bene ryškiausi viduramžių sadomazochistinių santykių pavyzdžiai, kuriuos šiandien galėtume apibūdinti kaip tam tikrą cuckold formą.

Nuolatiniai žygiai ir karai paskatino dar vieno įdomaus instrumento atsiradimą. Randama šaltinių apie XIV a. pab. - XV a. pr. naudojamus skaistybės diržų pirmtakus. Pirmtakais galime vadinti dėl to, kad tai buvo itin nepatogūs, sunkūs pančiai moters lyties organams apsaugoti nuo išprievartavimų, masturbacijos ar intymių santykių su meilužiais, kuomet vyras yra išvykęs. Tačiau informacijos apie tokių diržų dėvėjimą nėra išlikusios, ji mus pasiekia tik nuo XVI amžiaus, kai diržai tapo kur kas patogesni, galėjo būti lengviau keičiami ir tai padėdavo išvengti rimtų infekcijų. Šiandien naudojami skaistybės diržai yra kur kas modernesni, mat gaminami iš chirurginio plieno, plastiko, odos ir sveria nelyginamai mažiau. Tačiau visais laikais tai buvo būdas kontroliuoti kito žmogaus lytinį gyvenimą, riboti laisvę ir paversti priklausomais nuo kito valios.

Pasipriešinimas žmogaus prigimčiai ir duoti skaistybės įžadai buvo nemenka problema viduramžių vienuoliams. Griežtos taisyklės, draudžiančios lytiškai santykiauti, kartais išprovokuodavo kur kas didesnes nuodėmes. Jie ne tik mylėdavosi su moterimis ar vyrais, bet ir praktikavo tai, ką šiandien vadintume sadizmu ar mazochizmu. Pavyzdžiui, priverstiniai lytiniai santykiai kaip atgailos forma: moterys buvo verčiamos užsiimti seksu už tai, kad jų nuodėmės būtų atleistos. Tai buvo vienas iš faktorių, paskatinusių klausyklų atsiradimą.

Viduramžių vienuolynuose taip pat paplito įvairios mazochistinės praktikos (tuo metu mazochizmas, XIX amžiaus terminas, vadintas algolagnija), susijusios ne tik su Kristaus kančios imitavimu, bet ir seksualiniu pasitenkinimu, kaip tai buvo Antikoje. Vienas iš labiausiai paplitusių judėjimų – flageliantų sąjūdis: jie keliaudavo iš mieto į miestą, viešai sakydavo pamokslus ir plakdavo patys save ar vienas kitą. Flageliantai teigė, jog žmonės yra kalti dėl siaučiančio maro ir artėjančios apokalipsės, ir tik saviplaka, atgaila bei maldos galinčios išpirkti žmonijos nuodėmes. Seksualinį kontekstą pirmiausia galime įžvelgti tame, kad pats flageliacijos aktas atliekamas apsinuoginus. Sužalotos vietos nebūdavo dezinfekuojamos, ant jų velkamasi ilgai neskalbtus drabužius. Supūliavusios žaizdos sukeldavo dar daugiau kančių. Apie flageliacijos keliamą seksualinį susijaudinimą imta kalbėti tik vėlesniais amžiais. Tačiau naivu tikėtis, jog iki tol tai tebuvo tik religinis judėjimas. XIII amžiuje flageliacija tapo tokia populiari, kad popiežius Klemensas VI ėmė taikyti įvairius draudimus ir net mokesčius tiems, kurie norėjo plaktis viešai. Prisidengti kilniais religiniais tikslais ir patenkinti save botago kirčiais tapo ne taip jau paprasta.

Jei norite užduoti klausimą man asmeniškai, rašykite austeja@suaugusiems.lt arba galite rasti mane sex-pažintyse slapyvardžiu Sphinx.

Sphinx

 
Komentarai
Naujas komentaras