Saldžiosios pėdutės – fetišas, tapęs norma

 
Fetišizmo apraiškų galima pastebėti įvairiose tautose ir kultūrose, jos paplitusios visame pasaulyje ir kai kur yra gana plačiai toleruojamos. Fetišizmas pasireiškia kito žmogaus tam tikros fizinės savybės, jam priklausančio daikto ar drabužio garbinimu, sukeliančiu lytinį susijaudinimą. Garbinamas objektas yra vadinamas fetišu.

Tokių fetiššų yra tikra gausybė – apatinis trikotažas, tam tikri audiniai (lateksas, guma, oda), auskarai ir tatuiruotes, net amputuotos galūnės ir t.t. Pėdų fetiššas (foot fetishism,  foot partialism, foot worship, podophilia)  yra labiausiai paplitęs fetiššas pasaulyje. Jo istorija prasideda beveik tuo pačiu metu, kai ima kurtis pirmosios civilizacijos ir tęsiasi iki pat ššių dienų. Pėdų fetiššas yra orientuotas į pėdas, kojas, jų garbinimą. Tai kūno dalis, labiausiai seksualiai jaudinanti fetiššistus. Be abejonės, pėdų fetiššistais galime vadinti ir tuos, kurie susijaudina seksualiai ir tuomet, kai liečiamos jų pėdos. Pėdų fetiššizmas, tai terminas, apibūdinantis daugybę veiksmų, situacijų ir, žinoma, dirgiklių, susijusių su pėdomis. Be abejonės, tai yra vienas išš aspektų, susijusių su dominavimu ir paklusnumu. Pėdų garbinimas ir bučiavimas yra ne kas kita, kaip absoliutaus paklusnumo rodiklis. Juk pėdos dažnai laikomos neššvaria kūno dalimi, verta nebent pasibjaurėjimo. Natūralu, jos liečia žemę ir galime užsikrėsti bakterijomis, bei smarkiai susirgti. Tačiau pėdų fetiššistus jaudina net pėdų kvapas (būtent neplautų), piršštų ir pačios pėdos forma (pvz. aukššta ar žema keltis), ar dėvima avalynė.

Pavyzdžiui, vyrus labiausiai jaudina kojos apautos aukšštakulniais bateliais (tai taip pat ir judesius ribojanti avalynė, kas irgi yra fetiššas) ar plonos pėdkelnės, per kurias persišviečia pėda. Dar kitiems patinka nulakuoti kojų piršštukai, papuoššalai piršštams, čiurnoms arba atlikti tam tikrus, su pėdomis susijusius, veiksmus – daryti masažą, pedikiūrą. Viena iš fetiššizmo formų – masturbavimas pėdomis (basomis, su pėdkelnėmis, kojinėmis ar lengvais bateliais), mindymas, traišškymas (vyrus jaudina, kai moteris lipa ant jų lytinių organų ar pvz. stebėti kaip traišško pėdomis vaisius ar daržoves).

Viena iš priežasčių, kodėl pėdos susilaukia tiek daug dėmesio yra ta, jog jų odoje yra labai daug nervų galūnėlių bei taškų, kuriuos stimuliuojant yra veikiamas visas organizmas, gydomos įvairios ligos, stiprinamas imunitetas. Ši sistema pagrįsta tuo, kad visi žmogaus organai ir sistemos glaudžiai susiję. Pėda – lyg atskira mikrosistema, viso organizmo projekcija mažame plote. Mokslas apie šiuos taškus yra vadinamas refleksologija, kuri buvo žinoma jau 3000 metų pr. Kr., ankstyvuose Egipto civilizacijos formavimosi etapuose. Pėdų garbinimo, žavėjimosi momentai randami mitologijoje, šventuose raštuose daugybėje kultūrų ir pėda, kaip itin svarbi žmogaus kūno dalis, savo svarbos nepraranda šiandieninėje visuomenėje, populiariojoje kultūroje, žiniasklaidoje ir t.t. Vienas iš geriausiai žinomų raštų, susijusių su pėdos svarba, yra istorija apie graikų karžygį Achilą, Trojos karo didvyrį, aprašyta Homero „Iliadoje“. Achilo motina Tetidė bandė jį padaryti nemirtingu, išmaudžiusi Stikso vandenyje. Achilo sužeidžiama vieta liko tik kulnas, už kurio jį maudydama laikė Tetidė. Tai ir buvo jo silpnoji vieta, į kurią Trojos karo metu strėlę, paleistą Pario, nukreipė Apolonas pasmerkdamas Achilą mirti.

„Achilo kulnu“ yra vadinama žmogaus silpna, pažeidžiama vieta. Tai parodo, jog graikai žmogaus pėdą matė kaip nepaprastą kūno dalį, suteikė jai daug svarbos. Dažnai girdime ir matavimo vienetą – „pėdą“, kuris siejamas su šventu matu – deivės pėda. Tai lyg absoliutus idealas, kurio antrasis pirštas (jame sutelktos visos vyriškos galios – jos stiprybė) yra ilgesnis už pirmąjį. Graikų menas nekaltas deives vaizduoja pridengtomis pėdomis, mat jos yra itin asmeniška, privati kūno dalis, kurią reikia saugoti nuo pašalinių akių. Subrendusios deivės, anaiptol, vaizduojamos basakojės, mat savo pėdomis jos valdo ir kontroliuoja dieviškas jėgas ar kitus dievus. Graikų visuomenėje buvo paplitusi idėja, jog apnuogintos kojos demonstravimas tolygus pasiūlymui intymiai suartėti, nors kaip tik tuo metu moterims buvo įprasta vaikščioti apnuogintomis krūtimis.

Senojo ir Naujojo Testamento raštai taip pat pabrėžia kojų ir pėdų svarbą, jos itin didelę reikššmę atlieka religiniuose ritualuose. Pasiekus pažadėtąją žemę, Mozė liepia žydams nusiauti batus. Per šį aktą parodoma pagarba, nusižeminimas. Jėzaus gyvenime taip pat būta įvairių momentų, susijusių su pėdų garbinimu, pėdų plovimu. Ritualą, kuomet svečiams iš pagarbos plaunamos kojos, turi ne tik krikščionybė, bet ir kiti tikėjimai ir šis veiksmas neretai atliekamas ššiandieniniuose modernios visuomenės ritualuose (pvz. Popiežius priešš  Vėlykas plauna kojas, norėdamas parodyti meilę artimui, dievišškąjį gailestingumą). Manoma, jog dievišškumą įrodantis Jėzaus ėjimas vandeniu taip pat susijęs su pėdų iššaukštinimu – joms suteikiamos dievišškos galios eiti ne tik žeme, bet ir vandens pavirššiumi, ir neleisti kūnui panirti.
Budizmo, Hinduizmo ir kitose Rytų religijose yra išlikęs senas paprotys nusiauti batus, prieš įžengiant į šventyklą ar kitą šventą vietą ir bučiuoti kojas tiems, kurie laikomi šventaisiais, palaimintaisiais. Tai parodo, kad ne tik Vakarų pasaulis teikė ypatingą reikšmę pėdoms, tapatino jas su šventumu, trapumu arba stiprybe. Japonų aukštuomenės šeimose buvo paprotys nešioti vaikus iki 8 ar 10 metų, nes jų pėdos buvo per daug švelnios ir tyros, kad liestų žemę.

Daugiau nei 1000 metų moterišška pėda Kinijoje buvo laikoma pačia žavingiausia, erotišškiausia ir patraukliausia moters kūno vieta. XI a., Songų dinastijos valdymo metu, imta manyti, jog moters pėdai galima suteikti vaginos formą. Buvo puoselėjama aistra mažytei, moters lyties organus menančiai ar „auksinio lotoso žiedo formos pėdai, kurią aukšštesniojo sluoksnio kinai tėvai imdavo formuoti ššeššiametėms mergaitėms. Kol jos jaunos, pėdų kaulai lūžta lengviau ir geriau pasiduoda spaudimui, apriššant jas ilgu medžiaginiu audiniu. Suaugusios moters deformuotos pėdos dydis siekė vos 7,5  cm. Tikėta, jog tik maža pėda lemia jos ateitį – kuo ji mažesnė, tuo didesnė tikimybė, kad moteris išštekės greičiau ir už turtingo vyro. Moters iššvaizda, kurios pagrindinis kriterijus buvo pėdos dydis, lėmė visos giminės garbę. Taip pat teigiama, jog deformacija atėmė iš moterų nepriklausomybę, sumažino iššdavystės tikimybę, mat joms buvo sunku judėti ir jos negalėjo nueiti toli nuo namų.

Tokias mažas pėdutes moterys įprastai apaudavo siuvinėtomis šilkinėmis šlepetėmis ir šios būdavo laikomos slapčiausia moters kūno vieta. Pėdos lietimas – aukščiausiu jos ir vyro ar mylimojo intymumo aktu. Deformuotos pėdos didysis pirštas būdavo kiek prailgėjęs, todėl primindavo penį, o mėsinga linkio sritis naudota tarsi antroji vagina. Pėdos glamonėjimo būdų buvo itin daug, o didžiausias malonumas abiems partneriams buvo tuomet, kai vyras imdavo ne tik glostyti, bet ir čiulpti, bučiuoti, kandžioti jautrią odą, glausti ją prie skruostų, savo pasididžiavimo. Pasak amerikiečio Kinijos specialisto H. S. Levy‘o, kai kurios moterys taip gerai įvaldė erotikos meną, kad pėdomis mikliai sugriebdavo partnerio penį ir įvesdavo į savo vaginą. Manoma, jog kinės – lesbietės ir ne tik – dar praktikuodavo simuliuojamąją sueitį, įkišusios didžiuosius kojų pirštus viena į kitos vaginą. Qingų dinastijos metu (1644 – 1912  m.) buvo leidžiamos pornografinės knygos, kuriose suskaičiuojama iki 50  būdų, kaip galima žaisti su lotosinėmis moters pėdomis.

Tokius kojų aprišimus ir pėdų mažinimą norėta uždrausti dar 1644 metais, tačiau realių veiksmų buvo imtasi tik 1874, britų kunigui Šanchajuje įkūrus specialų komitetą. Draudimai teisinį pagrindą įgavo tik 1912 metais, įvykus revoliucijai ir iš valdžios paššalinus Qing‘ų dinastijos atstovus. 1949 metais, į valdžią atėjus komunistams, buvo išleisti pakartotini draudimai, nes ankstesni įsakai neturėjo didelės naudos. Pasikeitus politikai, buvo nusavinti aukštesniųjų visuomenės sluoksnių turtai ir visi gyventojai turėjo ne tik dirbti, bet ir mokėti kvotas valstybei. Moterų su deformuotomis kojomis ššeimos nuskurdo, mat joms buvo ypatingai sunku dirbti, rinkti uogas ir vaisius kalnuose, kaip tai darė kitos moterys tam, kad iššmaitintų gausias ššeimas. Iki ššių laikų yra tikima, jog moteris, turinti mažesnes pėdas, turi ir daugiau hormono estrogeno, atsakingo už moterišškumą, nuolankų ir švelnų charakterį, seksualumą ir dailias formas.

Renesanso Europoje pėdos taip pat buvo garbinamos, laikomos ypač seksualiomis. Leonardas da Vinčis teigė, jog žmogaus pėda yra tobuliausias inžinerinis kūrinys ir didžiausias meno ššedevras. XVI ir XIX a. pėdos buvo itin populiari kūno dalis. Tai gali būti siejama su lytišškai plintančių ligų, sifilio ir gonorėjos, protrūkiu, mat liečiantis pėdomis, tikimybė užsikrėsti ženkliai sumažėdavo. XX a. 7 deš. prasidėjusi AIDS epidemija taip pat paskatino daugelį to laikotarpio erotinių žurnalų nukreipti fotoaparatų objektyvus į moterų pėdas. Taip atsirado specifinė modelių rūššis, kurios atstovės demonstruodavo tik dailias kojas. ŠŠie laikmečiai taip pat susiję su moterų laisvių augimu, kas turėjo įtakos įvairių fetišų sustiprėjimui ir seksualinės dinamikos kaitai tarp vyro, ir moters.

Teorijų, kaip žmogaus smegenyse gimsta pėdų ir kiti fetišai, yra ne viena ir ne dvi. Juk savaime aišku, kad vieną rytą pabudęs, nepajusi ypatingo noro glostyti ar bučiuoti pėdas ir Ššis noras neatsiranda iŠš niekur. Froidas teigė, jog moters pėda, savo forma ir dydŽiu, yra panaŠši į varpą ir ypatingai sureikššminama vyrų dėl kastracijos komplekso. Pėda tampa surogatu jaučiant baimę/grėsmę ir seksualinė energija subordinuojama į tą moters organą, kuris labiausiai primena vyrišką pasididžiavimą. Jis taip pat išškėlė teoriją, kad bręsdamas berniukas siekia intymių kontaktų su moterimis, tačiau dėl drovumo negalėdamas to daryti, ima garbinti tam tikrus objektus, keliančius asociacijas su mergaitės/moters kūnu, pvz. pėdas. žiūrėdamas į vaizdus su pėdomis, įsivaizduodamas jas, jis susijaudina ir ta kūno dalis jam atstoja fantazijas apie moters kūną, kaip visumą.

Daktaras Ivanas Pavlovas pateikė kitą fetiššo gimimo teoriją, kurioje teigiama, jog žmogus patiria dviejų rūššių stimuliacijas – neutralias ir svarbias - turinčias įtakos ir atsikartojančias tam tikru elgesiu ateityje. Tai galime pavadinti elgsenos atsikartojimu. Pavyzdžiui, sūnus, matydamas tėvą dž˛nai bučiuojant, glostant motinos kojas, tikėtina, ateityje taip pat teiksiantis didesnį dėmesį partnerės pėdoms. Genetinio paveldimumo teorija išškelia genų svarbą fetiššo susiformavime. Jei vienas išš tėvų turėjo tam tikrą fetiššą, gali būti, jog vaikai ar vienas išš jų, turės seksualinį potraukį tam tikram daiktui.

Yra dar viena teorija, vadinama Atsitiktinės Asociacijos Teorija, kuri teigia, jog fetišas gimsta atsitiktinai. Pavyzdžiui, pornografiniuose filmuose vaizdas dažnai bent kelioms sekundėms sufokusuojamas į aktorės kojas (dažnai apautas aukštakulniais). Berniukas, kelis kartus pažiūrėjęs medžiagą, kurioje net nežymiai akcentuojama kokia nors kūno dalis, vėliau gali vis dažniau atkreipti dėmesį į tą moters kūno dalį. Ši teorija dalinai paneigia paminėtas anksčiau, mat negalime tvirtinti, kad berniukas gimė su tam tikro fetišo genu - juk jis galėjo žiūrėti porno filmus, vartyti tėvo erotinius žurnalus, kuriuose akcentuojamos pėdos, ar tiesiog matyti kaip tėvas bučiuoja motinos pėdas.

ŠŠiandien kojų ir pėdų vaizdais manipuliuojama visuomenėje, siekiant patraukti dėmesį, pelnyti prielankumą, įgyti populiarumo ir gauti naudos. Kartais neatkreipiame dėmesio, kad per tokius vaizdus yra braunamasi į slapčiausias mūsų pasąmonės kerteles ir mūsų silpnybė virsta kitų stiprybe. Pėdų fetiššas – naujoji norma, skirta paveikti gausias pėdučių gerbėju gretas. Fetiššistai, būkit budrūs, saikingai mylėkit kojytes.

Jei norite užduoti klausimą man asmeniškai, rašykite austeja@suaugusiems.lt  arba galite rasti mane sex-pažintyse slapyvardžiu Sphinx.

Sphinx

 
Komentarai
Naujas komentaras