Gal kavos?

93974318_4844951_large.jpg
 
2 komentarai
Būna dienų, kai mūsų biuras tuštesnis nei įprastai. Susitikimai, kelionės... Dinamiškas darbo stilius. Likęs prie kompiuterio tą rytą kiek pavydėjau kolegoms, tačiau, kaip sakoma: nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Gerokai prieš pietų pertrauką į mano duris pasibeldė žavi kolegė su dviem puodeliais kavos. Neturime jokių tiesioginių reikalų, todėl kiek nustebau. Kol ji čiauškėjo, koks ištuštėjęs biuras (lyg tai nebūtų akivaizdu), grožėjausi ja ir pamaži prisiminiau jos vardą. Dar pasikapstęs atmintyje supratau, kad eidamas prie kopijavimo aparato praeinu jos stalą. Galiausiai, jai juokiantis iš savo pačios sąmojo ir truputį palinkus į priekį, pamačiau jos iškirptę. „Va šitai tai aš pažįstu!“ – šypsojausi ir aš, prisiminęs, kad per įmonės vakarėlį mudu smagiai pasišokom. Labai smagiai.

Kiek atsipalaidavau, gurkštelėjau kavos ir nustebau. Būtent taip, kaip man patinka: su cukrumi ir pienu. Akimirką užuodžiau klastą, bet... tos putlios rausvos lūpos taip žaviai šypsojosi. Pasiūliau jai nuo darbo stalo persikelti ant sofos: „Gal būtų patogiau?“ Ji pakilo, o aš glosčiau akimis jos moteriškas linijas, mintyse jausdamas ne kavos puodelio šilumą, o jos karštą kūną. Visgi ji neatsisėdo ant sofos. Lyg stabtelėjo, bet... Atėjo ir priglaudė savo riestą užpakaliuką prie mano rašomojo stalo. Atsilošiau kėdėje, kaip bosas, ir laukiau kito žingsnio.

Net nesistengiau vesti pokalbio – ji puikiai viską darė pati. Žiūrėdama pro langą čiauškėjo, koks nuostabus vaizdas atsiveria, o man ėmė patikti jos malonus, moteriškas balsas. Nutilusi ji pažvelgė į mane. Jaučiausi, lyg kažko tikisi. „Puiki kava. Ačiū,“ – nusišypsojau. „Su ačiū neužkiši“ – skambėjo man galvoje toks nemandagus atsakymas, bet mielai būčiau jai ką nors kyštelėjęs. Nors ką nors... Bet ji tylėjo.

Kukliai šypsodamasi ji pastatė savo kavos puodelį šalia manojo ir atsisėdo ant stalo. Jos gundančios kojos nebelietė žemės ir ji nusispyrė batelius. „Masažo aš tikrai neatsisakyčiau...“ – murktelėjo ji taip, kad aš tik mikliai pasislinkau arčiau ir čiupau jos dailiai išriestą pėdą. Tikrai nežinau, kaip daromas masažas, bet būčiau kvailys, jei atsisakyčiau liesti tokią moterį. Pabandžiau. Sunku patikėti, bet ji leido suprasti, kad man sekasi puikiai. Įsismaginau. Judėjau link čiurnos, paglosčiau blauzdą... Tada ji suspurdėjo ir atkišo man kitą pėdą. Vėl nuo pirštų...

Šįkart ji nebesustabdė mano delnų, slystančių jos blauzda aukštyn. Priešingai – šiek tiek praskėtė iki šiol suspaustas šlaunis. Po juodu sijonu, tarp juodomis pėdkelnėmis aptemptų šlaunų išryškėjęs juodas trikampėlis buvo ne aiškesnis už Bermudų trikampį, bet mano vyriškumas negalėjo nefiksuoti tokio moteriško ženklo ir aš ėmiau baimintis, kad ji pastebės mano erekciją. Pagavęs jos žvilgsnį, o gal reikėtų sakyti, pagautas, kai pakėliau akis įdėmiai žvilgtelėjęs jai tarp kojų, jaučiausi lyg ji jau skaitytų mano mintis. Vienos jos pėdos pirštukai nuslydo ant mano kelnėse skausmingai įsprausto penio. Paleidau ir kitą koją.

Žiūrėdama į mane mergaitišku, Alisos iš Stebuklų šalies, žvilgsniu ji visiškai nekaltai, ir tuo pačiu meistriškai, stimuliavo mano tvinksinčią erekciją. Aš tylėjau, nežinojau, ką daryti, bet, matyt, mano veidas išdavė viską. Buvau visiškai priklausomas nuo jos valios. Pakandusi lūpą ji pamaži atsisagstė palaidinę. Tos vogčia užmatytos krūtys dabar su manimi sveikinosi. Man seilė tįso bežiūrint, kaip ji glostydama nėriniuotos liemenėlės kaušelius spusteli jas kartu.

Jai užteko vieno piršto krustelėjimo ir pakilęs nuo kėdės aš jau uodžiau jos kūno ir kvepalų kvapą sukišęs nosį tarp tų minkštučių krūtų. Ji glostė man sprandą, lyg pritardama, todėl daviau laisvę rankoms. Glosčiau jos klubus, liemenį, nugarą. Priverčiau ją tyliai dūsauti bučiuodamas kaklą. Ir pastebėjęs jos akyse kažkokią velnišką kibirkštėlę, įbrukau ranką jai tarp kojų. Ji tvirčiau čiupo mane už sprando, aš drąsiau ėmiau darbuotis pirštais...
Nustėrau nuo beldimo į duris.

Vos po akimirkos kolega pravėręs duris įkišo galvą ir numaldęs nuostabą kuo ramiausiai paklausė: „Važiuoji pietauti?“ Kūnas sustingo, o protas veikė kažkaip atskirai. „Duok man penkias minutes,“ – ištariau atsikrenkštęs. Jis akimis pasiuntė man „Kas čia vyksta?!“ ir uždarė duris.

Mano ranka vis dar buvo jai tarp šlaunų. Ji suspaudė jas ir man tikrai atrodė, kad jaučiu drėgmę. Kita ranka, lyg ramindamas, paglosčiau jai nugarą, o ji, čiupusi mane už sprando abiem rankom, pabučiavo karštai, kaip niekad.  Norėjau tiesiog prispausti ją prie stalo ir gerai išdulkinti. Deja, ji išsivadavo iš mano glėbio ir atsitraukė. Atsistojo prieš langą, susisagstė palaidinę, pasikedeno plaukus, timptelėjo žemyn savo siaurą sijonėlį  ir, susiradusi, batelius, vėl į juos įsispyrė. Aš tik stovėjau, kaip koks stuobrys ir tylėjau. Apsižvalgiusi, ar nieko nepalieka, ji pakštelėjo man į lūpas: „Tu išplausi puodelius.“

Magnus

 
Renginio aptarimas (2)
Prisijunkite prie diskusijos...
Linskmai cia nuskambejo pasakecia, o dar smagiau pabaigai.
Naujas komentaras