Kalėdinė sekso istorija: "Gera pradžia – pusė darbo"

 
1 komentaras
Be perstojo sninga jau kelintą dieną iš eilės, keliuose vietinės reikšmės tragedijos, baisu iškišti nosį laukan, o reikia - nuo gyvenimo nepabėgsi. Belieka tik visame kame atrasti gerąją pusę. Vaikystėje buvo lengva: rogutės, besmegeniai, tvirtovės ir sniego mūšiai. Dabar kiek kitaip. Eilinį darbo dienos vakarą šiaip ne taip parsiradau namo sušalusi, nenorom snaigėm pasipuošusi, pavargusi ir žiemos kely suerzinta. Mintis apie jaukius namus guodė, bet nesušildė. Tačiau užteko vos praverti duris...

Nustebau jau vien dėl to, kad namai nebuvo tušti, bet buvo labai aišku, kodėl. Kaip mat dvelktelėjo šiluma, cinamonu, vanile, imbieru ir mišku. Suskubau uždaryti duris, kad šita nuostabi kvapų puokštė neišgaruotų ir bandžiau spėlioti, iš kur ji, kol nusimoviau batus ir išsilukštenau iš palto. Pamaži atšylantys pojūčiai pabėrė dar daugiau užuominų: vos girdimai, bet per daug pažįstamai, kad neišgirsčiau, burzgė orkaitė virtuvėje, svetainėje tyliai grojo kalėdinė muzika ir krebždėjo celofanas rankose. Mano Brangiausiojo rankose.

Išgirdęs mane jis tuojau pat atsidūrė svetainės tarpduryje. „Labas...“ – nusišypsojo žavingai akimis ir lūpų kampučiais. Negalėjau atsispirti ir, kaip mat, pasipuošiau jo šypsena: „Užtrukau. Keliai tokie...“. „Šššš...“ – užčiaupė jis mane prašančiai suraukdamas antakius, -„O mus paleido anksčiau.“ – ir atėmė bet kokį norą konkuruoti, kurio diena buvo blogesnė. „Gražus megztinis.“ – pagaliau išties išsišiepiau pastebėjusi, akivaizdžiai, jo močiutės rankų darbo liaudiškus ornamentus ant krūtinės „Mmh... Nebereikės galvoti ką rengtis važiuojant į kaimą.“ – subtiliai pasijuokė jis iš stereotipinės moteriško neturėjimo ką rengtis dramos. „Bet radau ir dar kai ką...“ – ir mostu pakvietęs mane į svetainę išjungė šviesą.

Kaip mažas vaikas stabtelėjau be žado. Kampe stovėjo skoningai papuošta didžiulė kalėdinė eglė su mirgančiom lemputėm: „Wow...“. Jis nieko nesakė, tik apkabino mane iš už nugaros ir spustelėjo. Rodos, net per palaidinę jaučiau, kaip jaukiai kutena odą kaimiška vilna. Dar viena akimirka verta amžinybės, bet ji nesustojo. Nestabdžiau ir aš. Apsisukau šiltam glėby, besišypsodama eskimiškai patryniau savo sušalusią nosį į jo ir pabučiavau jį dėkodama. Kartą, du, tris... ir pamečiau skaičių. Protas irgi greitai apsvaigo nuo kalėdinės nuotaikos ir davė valią pasąmonės troškimams.

Netrukus „graužiantis“ megztinis jau gulėjo po eglute, kur jam ir vieta, kaip kalėdinei dovanai, o kiti drabužiai žymėjo kelią link sofos, kur bandėme nueiti, bet buvau tiesiog paguldyta ant kilimo ir man visai nebuvo leista darbais, o ne žodžiais, parodyti, kiek labai esu dėkinga už tokį šventišką sutikimą ir gražią įžangą į artėjančias šventes. Dusau nuo ilgų bučinių, kaitau mylimose rankose ir prisiminimai apie šaltį lauke ištirpo lyg pernykštės snaigės. Mėgavomės vienas kitu labiau, nei įprastai. Lyg šiandien būtų kokia neeilinė diena, o džiaugsmas lietųsi per kraštus dėl milijono priežasčių. Diena paprasta, o mes taip ypatingai nepaprasti tik vienas kitam ir, pasirodo, šito visiškai gana...

Aikčiojau nuo netikėtų prisilietimų, kai jo lūpos keliavo seniai neliestomis mano kūno vietomis. Išbučiavo net riešus. Neliko pamirštos mikliai iš liemenėlės išvaduotos putlios krūtys, bet tik kruopšti kelionė kelnaičių liemens link, privertė mane išriesti nugarą, kai nebučiuotas neliko nė vienas šonkaulis, kai virpėjo pilvo raumenukai nuo kylančios įtampos, kai leidosi jis liežuvio galiuku mano atsikišusiais dubens kaulais. Dar kartą kilstelėjau užpakaliuką ir užkabinęs nykščiais jis, erzinančiai ilgai, traukė mano kelnaites žemyn per kojas, tuo pačiu skrosdamas mano akis, ligi pat širdies gelmių, savo smaragdiniu žvilgsniu. Dabar jau oda ant odos, lyg būtume įsielektrinę ir spragsėtų kibirkštys ore nuo kiekvieno prisilietimo.

Netrukus vėl netekau žado, kai visai netikėtai jo miklūs pirštai slystelėjo tarp mano drėgnų lūpyčių. Be jokio pasipriešinimo. Iš pradžių lėtai, o paskui vis greičiau judėjo manyje. Vis greičiau plakė širdis, vis dažniau pritrūkdavo oro tarp gilių bučinių, vis arčiau viršūnės buvau. Jis su pasimėgavimu sekė mano veido išraiškas, kai antakiai šoktelėdavo į viršų ar prikąsdavau lūpą bijodama riktelėti. Atkakliai ir mikliai, stipriais pirmyn-atgal jis užtikrintai vedė mane orgazmo link, kol, galiausiai, pati sustabdžiau jo ranką ir atgavusi kvapą tikėjausi perimti iniciatyvą.

Nė velnio... Vos pramerkusi akis pamačiau jį tarp savo kojų. Nenutraukdamas akių kontakto jis glamonėjo mano šlaunų vidų. Trumpam apsistojo ties mano prisirpusiu klitoriu ir, be didelių pastangų, privertė vėl trūkčioti mano pilvo raumenis. Liovėsi tik dėl to, jog akimis tiesiog maldavau sustoti – nebeatlaikiau tiek malonumo. Viska buvo taip jautru... Tarp visų aistringai pritariančių „o taip!“ ir netyčinių bandymų prisikviesti Aukščiausiąjį vos spėjau gaudyti orą.

Rodos, dar viena pauzė, dar viena atokvėpio akimirka, bet štai jis jau vėl visu kūnu prigludęs prie manęs iš šono ir švelniai kilstelėjęs mano koją, dabar jau nebe pirštais, slystelėjo tarp mano, vis dar virpančių, lūpyčių. Buvo akivaizdu, kad viskas baigsis greitai, bet jis neskubėjo. Leido man grįžti į normalų kvėpavimo ritmą, tuo metu lėtai judėdamas manyje. Vėl bučiniais užgniaužė kvapą ir, pagreitinęs ritmą, užčiuopė klitorį. Suveikė, kaip užvedimo mygtukas ir netrukus aimanavau įsikandusi savo kumštį. Šįkart neatsilaikė ir jis. Dar po poros pirmyn-atgal jis išsprūdo ir, vyriškai atsidusęs, baigė man ant pilvo.

Atsigulė šalia, prisiglaudusi įsikibau jam į ranką ir liko ore tik tankūs dūsavimai. Nėra ką ir sakyti. „Sausainiai!“– staiga prisiminė jis ir puolė į virtuvę. Aš tik nusijuokiau – stebuklų laikotarpio pradžia. Velniškai gera pradžia.

Monu

 
Komentarai (1)
kaip puikiai raso si mergina!
Naujas komentaras