Skaitytojos laiškas: "Sėkmės, kad užaugusi būtum tobula meiluže"

lonely-teddy-bear-hd-wallpaper-high-resolution-l1b.jpg
 
Mane labai sujaudino laiško autorės Laimos "Ačiū tau, buvusio vyro meiluže" laiškas. Tiksliau įkvėpė skaitytojos ryžtas ir drąsa pradėti naują bei įdomų gyvenimą. Mano istorija kitokia, tačiau puikiai suprantu ką reiškia patirti kitos moters įsikišimą į poros santykius. Todėl nutariau iš naujo išgyventi tą vidinę dramą ir papasakoti savo istoriją, kurią teko išgyventi prieš pora metų.

Priešingai nei laiško autorė,  vyro meilužei ačiū pasakyti tikrai neketinu, mieliau palinkėčiau jai sėkmės ir to, kad netektų pačiai išgyventi tų jausmų, kuriuos patiria kai kurios moterys...

Krizė mūsų santykius su vyru palietė tada, kai gimė pirmagimis sūnelis. Man tuomet buvo tik 20 metų. Prisipažinsiu, kad nė menkiausios patirties su "vaikiškais" reikalais neturėjau, o nėštumas buvo neplanuotas. Gimus mažyliui pirmąsias dienas net bijojau paimti jį į rankas, kad jo nesužaločiau. Tačiau po to kai vaikučio svoris pradėjo kristi daugiau nei priklauso, o ant jo  odos pastebėjau pabėrimus, baimės prisiliesti prie kūdikio dingo. Norėjosi tik globoti savo sūnų ir žiūrėti mažylio sveikatos. 

Žinoma, gimdymo namuose seselės ir gydytojai šiam mano nerimui nesuteikė daug reikšmės ir patarė nusiraminti, todėl greit išsiprašėm iš gimdymo namų ir parvažiavome namo. Vyras buvo toks pat "žalias" kaip ir aš, tačiau, jog pirmosiomis savaitėmis nesistengė, teigti negaliu. 

Būdama išvargusi nuo naujų gyvenimo permainų, nėštumo ir pačio gimdymo sugebėjau tik rūpintis vaiku. Visas dėmesys buvo tik jam. Kaip jau minėjau, vaikučio būklė mums kėlė nerimą, todėl greit apsilankėme pas gydytojus, gavome siuntimą į Santariškes, kur mus paguldė į ligoninę dėl žarnyno infekcijos.

Grįžusi namo ir toliau rūpinausi lėliuku. Pripažinsiu, jog visi buities darbai ir vaikas atėmė visą laiką. Tad intymių santykių su vyru tiesiog negalėjo būti. Geriausias poilsis, kokį galėjau turėti, tai buvo miegas.

Vieną vakarą, kada jau buvau apsipratusi su motinystės "džiaugsmais",  pabandžiau prisiglausti prie vyro. Tuomet jis rankose maigė mobilųjį, o į mano gestą sureagavo agresyviai ir paslėpė  ragelį  nuo manęs. Iki šio, man į atmintį įsirėžusio veiksmo, mūsų santykiai taip pat nebuvo labai geri ir šilti. Buvo ir pykčių, ir įtampos, tačiau nė  mintis netoptelėjo, jog yra dar kažkas apart šeimyninių rūpesčių.

Apie tą kažką, sužinojau jau po keleto dienų ir iškarto suvokiau tokią vyro reakciją į mano prisiglaudimą. Taip jau nutiko, kad maniškis kelioms minutėms išlėkė pagelbėti koją susilaužiusiam kaimynui ir paliko savo mobilųjį ant stalo. Staiga jis suskambo. Aš atsiliepiau, tačiau nespėjus man ištarti "klausau", išgirdau seksualų moterišką balsą, "Labas". 

Prisimenu, kad tuo momentu man net akyse aptemo, o drebulys purtė lyg stovėčiau didžiausiame šaltyje. Sūnelis tuo metu miegojo, o aš visa drebėdama  prisiglaudžiau ant sofos. Greit atėjo ir mano vyras. Tik po kurio laiko pamatė, kad jaučiuosi nekaip ir tai, jog kažkas atsitiko.

Jis manęs kažko pasiteiravo, tačiau lyg negirdėdama atšoviau: "Kas ji, ar seniai?". Tikėjausi neigimo ir pasiaiškinimo, bet gavau visą šūsnį gražių žodžių apie ją, kokia ji nuostabi, kokia graži, kaip moka bendrauti . Su kiekvienu jo žodžiu jaučiau kaip mano širdis dūžta į šipulius, o kraujas tiesiog netilpo gyslose.

Kaip supratau iš jo šnekų, sekso tarp jų nebuvo. Tačiau ta panelė buvo labai supratinga, labai žavi ir koketiška, ir tiesiog tobulai suprantanti vyrus. Prisimenant ponios Laimos padėką savo meilužei, tai jaunai kekšei, apžavėjusiai mano vyrą, turėčiau kiek kitokius žodžius:" Manai, kad būdama pienburne gali gerai suprasti vyrus? Sėkmės tau juos guodžiant, kada tuo metu jo  žmona sėdi namuose, gamina gal ir nelabai skanią vakarienę, rūpinasi atžala. Sėkmės drebiant purvą ant tau patinkančio vyro žmonos, stebintis kokia ji apsileidus, kokia  ji baisi, kad nepatenkina savo vyro. Sėkmės, kad užaugus būtum TOBULA meiluže!".

Nors panelei guodėjai šiurkščių žodžių nepagailo prisiminus savo gyvenimo istoriją, vyrui atleidau. Galų gale, kaltės vieno nebūna. Po reikšmingo ir atviro pokalbio dar klausiau vyro ar jis mane tebemyli. Atsakymas buvo "nežinau". Netrukus po to, kai visa tiesa paaiškėjo, jis  turėjo išskristi savaitei į komandiruotę. Tada namuose neberadau sau vietos. Susikrovusi daiktus ir pasiėmusi sūnelį išvažiavau į kitą miestą pas mamą, o jam palikau laišką, kuriame išliejau visą savo sužeistą širdį...

Buvo vėlus vakaras, jau ruošiausi eiti  į lovą, kada mama į namus įsileido  mano vaiko  tėtį. Jis rankose laikė tris baltas rožes ir įteikdamas jas man, pro ašaras tarė: "Myliu Tave, Atleisk." 

Milda


www.suaugusiems.lt

 
Komentarai
Naujas komentaras