Ar iš tiesų gandai kenkia?

 
Pažįstu vieną moterį. Ji žino viską ir apie visus. Ne tik apie savo bendradarbius, giminaičius ar pažįstamus – apie visus.

Jei kas kalbasi apie savo šeimą ar sugyventinius, Moteris net įsitempia bandydama nepraleisti nė menkiausios smulkmenos. Su saldžia šypsena ji apsimeta Tikra Drauge, o iškamantinėjusi kokią smulkmeną, netrunka apipinti ją pagražinimais, interpretacijomis ir neša, lyg kokią dovaną, ne ką mažiau pletkinti mėgstančioms draugėms. Neaišku, kaip tarp pletkinimo turėdami laiko dirbti ir gyventi, tokie žmonės gimdo ir palaiko gandus. Beje, anot Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovo, psichoterapeuto Raimundo Aleknos, polinkis kurti ar „nešioti“ gandus parodo paties žmogaus nesaugumo jausmą ir neurotiškumą, - dalindamiesi pletkais tokie asmenys ieško pripažinimo.

Bet šį kartą daugiau ne apie tuos, kurie mus apkalba. Svarbiau yra kas kita. Vieną dieną supranti, kad pats tapai gandų auka. Ir jei nesi Ryčio Cicino tipo žvaigždė, arba gandai nėra tavo paties planas matomumui ir girdimumui pasiekti, - darosi pikta ir skaudu. Skaudu, jei apkalbėjo tavo darbą, kuriam paskutinį pusmetį atidavei visas savo jėgas, siekdamas kuo geresnio rezultato. Ir dar skaudžiau, jei pasaulis nusprendžia apkalbėti intymiausią gyvenimo kertelę – tavo šeimą, jausmus.

Kodėl apkalbėjo? Taip, šitas klausimas kartu su padažnėjusiu pulsu tvinksi gandų aukos galvoje. Ogi visų pirma todėl, kad esame kažkam svarbūs. Tai, kad apie mus skleidžiami gandai reiškia, kad mus identifikuoja. Apkalbėdami, žmonės mus priskiria prie kažko, pastebi. Ir kažkuria dalimi – tai mūsų sekmės garantas. Nes pastebėtam, - ar pozityviai, ar negatyviai, yra lengviau kažką pasakyti apie save pasauliui, nei visiškai nepastebėtam, kurio niekas negirdi ir nemato. Be to, pletkai gali reikšti pavydą – vadinasi arba mes, arba mūsų sutuoktiniai (o gal abu?) esame vertinami. Žinoma, būna ir absurdiškų, šabloniškų apkalbų, na, pavyzdžiui, visi verslininkai ar politikai, jų asmeniškai net nepažįstant, apkalbami kaip vagys, o padariusios karjerą moters biografijoje ieškoma turtingo sponsoriaus pėdsakų...

Pletkai būtų beveik nekenksmingi, jei mums dėl jų neskaudėų. Kita vertus, pripažinkime, beveik visi gandai (na, bent jau tie, į kuriuos reaguojame) turi tam tikrą, kad ir labai mažą, dalelę tiesos. Gali būti, kad tą tiesą žinome tik mes, na, gal dar tas, kas apkalbėjo. Bet ji kaip rakštis, ar sena nuospauda – gelia. Tačiau nors gandų auka jaučiasi nekaip, be didesnių moralinių pasekmių išgyventi šią situaciją padėtų kelios mintys.

Pirmiausia, prisiminkime, kad jautriausiai į bet kokius pletkus reaguojame patys, o ne aplinkiniai. Mat pastarieji, aš jums garantuoju, turi ne mažiau rūpesčių, nei mes. O jei jie turi pakankamai draugų, tai turi ir kas apkalba juos pačius. Aiškintis su gandonešiu prasminga tik vienu atveju, - jei iš tiesų įvyko apmaudus nesusikalbėjimas, ir dėl to pasklido netiksli informacija. Visais kitais atvejais, geriausia išeitis – išlaikyti ramybę, nereaguoti, užsiimti sau svarbiais dalykais, ir...pralaukti savaitėlę. Tiek išgyvena tik patys gajausi gandai. Priešingu atveju, pokalbis su gandonešiu virs emocijų lavina, po kurios, beje, tikėtina ir nauja pletkų dozė.

Šiaip jau, gandai nėra pats baisiausias dalykas. Jei mus apkalba, vadinasi dar nesame „nurašyti“, ir tai teikia vilčių, kad šioje žemėje nebūsime visiškai vieniši ir niekam nereikalingi. Apkalba, vadinasi – pripažįsta, įvertina, o tai – didelis pliusas. Ir prisiminkime, kad nekalba tik apie tuos, kurie, tarsi po stebuklinga kepure, nes mes gyvi tol, kol apie mus kalba.

 
Komentarai
Naujas komentaras