Gundymo pamokos pagal prancūzus

1280.jpg
 
1 komentaras
Apie prancūzų gundymo paslaptis ir savo naują knygą „Gundymas: Kaip prancūzai žaidžia gyvenimą“ (La Seduction: How the French Play the Game of Life) pasakoja Juliena Russell Brunet.

Ką „gundymas“ reiškia prancūzams?

Prancūzų kalboje žodis „gundyti“ turi daug platesnę reikšmę nei kitose kalbose, kur dažniausiai ji yra neigiama ir išimtinai seksualinio pobūdžio. Kai kitiems prireikia tokių žodžių kaip sužavėti, patraukti, sudominti ar net pralinksminti, prancūzai gali naudoti vieną vienintelį – gundyti. Yra toks žodžių junginys „opération séduction“, o išvertus tai būtų kažkas panašaus į „gundymo ataka“. Prancūzai naudoja „opération séduction“ keisčiausiose situacijose, net apibūdindami Prancūzijos strategiją Afganistane.

Kur dar jis pasitaiko?

Šis gundymo supratimas – anticipacija, pažadas, šarmas, žavesys, gundytojo įrankiai – akivaizdžiai yra galingas variklis sekse, tačiau taip pat ir istorijoje, politikoje, kultūroje, stiliuje, maiste, užsienio politikoje, literatūroje ir manierose. Tuo grindžiamas kiekvienas prancūziško gyvenimo būdo aspektas ir galima net sakyti, kad  neoficiali prancūzų ideologija yra užkoduota elgesio modeliuose, kurie yra taip gerai įsišakniję, kad net virsta nesąmoningais veiksmais.

Pavyzdžiui?

Tai, kaip vyrai naudoja baisemain, rankų bučiavimą, su tokiomis moterimis kaip aš. Buvau nustebinta, kai susitikusi dėl interviu su Žaku Širaku, kuris, kaip prezidentas, priėmė mane ir dar vieną užsienio žurnalistą iš „The New York Times“ ir pasisveikindamas su užsieniečiu paspaudė jam ranką, o su manimi – pabučiuodamas manąją. Aš, kaip tikra amerikietė feministė, šiek tiek atsitraukiau, nes šis vyras iš karto charakterizavo mane kaip moterį, o save – kaip vyrą. Tai nebuvo agresyvus elgesys, tai nebuvo kategoriškas elgesys, tai nebuvo seksualus elgesys, tačiau iš karto buvo aišku: „Madam, aš čia esu tam, kad jus sužavėčiau lygiai taip pat, kaip ir tam, kad atsakyčiau į jūsų klausimus“.

Apibūdinate „la séduction“ kaip žaidimą. Ar jame būna laimėtojas?

Aš nesakau, kad visi Prancūzijoje visuomet nori žaisti, bet mane stebina, kiek daug žmonių vis dar mėgaujasi ne rezultatu, o procesu. Vakarienės metu Paryžiuje tikslas yra palaikyti gyvybingą pokalbį, kuris pralinksmina ir nebūtinai tokį, kur dominuoja viena vienintelė nuomonė. Net kalbant apie seksą, šiuolaikinės prancūzų novelės dažniau kalba apie tikslo siekimą, o ne rezultatą.

Randasi tam tikra „Sekso ir miesto“ atmaina, kur galima diskutuoti apie tai, kas įvyko... tai visuomet turi baigtis kapituliacija ir čia visuomet turi būti seksualinis aktas – tai mažiau paplitę prancūzų televizijoje ir literatūroje. Viena mano mėgstamiausių visų laikų citatų apie procesą, o ne apie seksą, priklauso Georges'ui Clemenceau. Vienas iš jo novelės veikėjų besimėgaudamas preliudija sako: „gražiausia meilės akimirka yra tai, kai lipi laiptais“.

Ko galima iš prancūzų išmokti?

Prancūzai, rodos, mėgaujasi gyvenimu daugiau nei bet kurie kiti. Tai nebūtinai taikytina visiems, bet laikui bėgant aš susidariau tokią nuomonę. Tai kūrimo ir mėgavimosi viskuo menas. Prancūzai sukūrė ir ištobulino malonius būdus praleisti laiką: kvepalų uostymą, klajones po sodus, vyno gėrimą, gražių objektų apžiūrinėjimą, pokalbių plėtojimą ir visa tai tarsi dėl to, kad jie suteikia sau leidimą patenkinti malonumo norą, kas dažnai kitoms, daug dirbančioms, visuomenėms dažnai yra nepriimtina.

Ar galima suvilioti dideliais automobiliais ir pinigais?

Tai ne gundymas. Dideli automobiliai ir krūvos pinigų rėžia akį, tai blizgučiai. Būtent dėl to Sarkozy turėjo tiek daug problemų, kai buvo išrinktas prezidentu ir apsilankė „Le Foucet“, labai prabangioje, turistų išvaikščiotoje vietoje Eliziejaus laukuose. Prancūzai nemėgsta akį rėžiančio pasitikėjimo savimi. Jiems patinka, kai tai išlieka tyloje, už uždarų durų. Todėl prancūzai yra tokie nusivylę, kad Dominikas Straussas-Kahnas išleido 50000 dolerių tam kambariui. Tai neįprasta. Manau, prancūzus tai liūdina labiau nei bet kokia aliuzija, kad tame viešbučio kambaryje galėjo nutikti kažkas blogo. Tai keista, tačiau tiesa.

Perteklius nėra gundymas. Pokalbis tarp dviejų žmonių yra gundymas. Lygiai taip, kaip kalbamės dabar. Tai ne tik interviu, mes šaudome idėjas pirmyn ir atgal.

Gyventi prancūziškai tikriausiai reikia priprasti.

Aš turėjau išmokti, kaip reikia elgtis Paryžiaus gatvėse. Turiu artimą 50-ies metų prancūzę draugę, kuri, kaip žmona ir 3 vaikų mama, yra tikrai graži ir seksuali, o eidama į gatvę ji visuomet pasipuošia, net jei eina tik nusipirkti duonos. Taigi vieną dieną aš jai pasakiau: „Sophie-Carolina, kodėl tu pasipuoši ir pasidažai eidama duonos kepalo?“ Ji atsakė: „On sait jamais“, niekad negali žinoti. Tada aš paklausiau: „Ko niekad negali žinoti?“, o ji atsakė: „Niekad negali žinoti, ar langų plovėjas tau nešvilptels“.

Suaugusiems.lt

 
Komentarai (1)
Juodos tirštos mėnesinės.
Naujas komentaras