Valentino dienos istorija

 
Valentino dienos ir jos globėjo šventojo istorija yra apgaubta paslapties. Vis dėlto, vieną žinome tikrai – vasaris yra romantikos mėnuo. Švento Valentino diena, tokia kokią ją žinome šiandien, susideda iš krikščionių ir senovės romėnų tradicijų.

Taigi, kas buvo šventas Valentinas ir kaip jis tapo susijęs su šiomis senovinėmis apeigomis? Šiandien katalikų Bažnyčia žino bent tris skirtingus šventuosius, vadinamais Valentinais, ir visi jie buvo kankiniai.

Viena legenda byloja, kad Valentinas buvo dvasininkas, III amžiuje tarnavęs Romoje. Imperatorius Klaudijus II nusprendė, kad vieniši vyrai yra geresni kariai nei tie, kurie turi žmonas ir šeimas, ir paskelbė, kad jaunų vyrų (potencialių karių) santuoka yra neteisėta. Valentinas, suprasdamas šio įsakymo neteisingumą, nepakluso Klaudijui II ir toliau sutuokinėjo jaunus įsimylėjėlius paslapčia. Kai Valentino veiksmai iškilo aikštėn, Klaudijus II įsakė jį nužudyti.

Kitos istorijos pasakoja, kad Valentinas galėjo būti nužudytas už pastangas padėti krikščionims pabėgti iš žiaurių romėnų kalėjimų, kur juos dažnai mušdavo ir kankindavo.

Remiantis viena legenda, Valentinas iš tikrųjų išsiuntė pirmąjį „valentino“ sveikinimą sau. Manoma, kad būdamas kalėjime, jis įsimylėjo jauną merginą, kuri galėjo būti jo įkalintojo duktė ir kuri įkalinimo metu jį lankė. Teigiama, kad prieš mirtį jis parašė jai laišką, kurį pasirašė iki šiol Valentino dienos sveikinimuose vartojamais žodžiais „Tavo Valentinas“. Nors tiesa Valentino legendose ir atrodo miglota, šios istorijos neabejotinai vaizduoja jį kaip užjaučiantį, herojišką ir, svarbiausia, romantišką asmenybę. Nieko nestebina, kad viduramžiais Valentinas buvo vienas populiariausių šventųjų Anglijoje ir Prancūzijoje.

Vieni mano, kad Valentino diena yra švenčiama vasario viduryje siejant ją su Valentino mirties ar laidotuvių diena, kas tikriausiai įvyko apie 270-uosius mūsų eros metus. Tuo tarpu kiti tiki, kad krikščionių Bažnyčia galėjo parinkti šią dieną siekdama „krikščionizuoti“ pagonišką Luperkalijų šventę. Senovės Romoje vasaris buvo laikomas pavasario pradžia ir laiku apsivalymui. Namai buvo rituališkai valomi juos iššluojant, tuomet apibarstomi druska ir tam tikros rūšies kviečiais. Luperkalija, kuri prasidėdavo vasario 15 dieną, buvo derlingumo šventė, skirta Faunui, romėnų žemdirbystės dievui, ir Romos įkūrėjams Romului ir Remui.

Šventės pradžioje Luperko žyniai susirinkdavo prie šventos olos. Pagal legendą, čia, Luperkalo oloje, vilkė Lupa priglaudė ir maitino upės dievo Tiberino išgelbėtus dvynius kūdikius Romulą ir Remą, sumestus į upę žūti. Žyniai aukodavo ožką už derlingumą ir šunį už apsivalymą.

Tuomet vaikinai supjaustydavo ožkos kailį į juosteles, panardindavo į aukos kraują ir nešdavo į gatves, švelniai mušdami jomis moteris ir pasėlių laukus. Užuot bijojusios, romėnų moterys leidosi liečiamos kailio atraižomis, nes buvo tikima, kad taip kitais metais jos taps vaisingesnės. Remiantis legenda, vėliau tą dieną visos jaunos miesto moterys mesdavo savo vardus į didelę urną. Tuomet miesto viengungiai traukdavo vardus iš urnos ir tokiu būdu metams susiporuodavo su ištraukta mergina. Šios poros dažnai ir susituokdavo. Maždaug 498 metais popiežius Gelasijus paskelbė vasario 14-ąją šento Valentino diena. Romėniška „loterija“ buvo pripažinta nekrikščioniška ir neteisėta. Vėliau, viduramžiais, Prancūzijoje ir Anglijoje dažnai buvo tikima, kad vasario 14-oji – paukščių poravimosi sezono pradžia, todėl tai taip pat prisidėjo prie idėjos, kad vasario vidurys – Valentino diena – yra romantikos diena. Seniausias žinomas viki šiol išlikęs Valentino dienos sveikinimas yra Orleano kunigaikščio poema jo žmonai, kai jis buvo įkalintas Londono bokšte. Sveikinimas, kuris buvo parašytas 1415-aisiais, yra dalis rankraščių kolekcijos, saugomos Britų bibliotekoje Londone. Manoma, kad po kelerių metų karalius Henrikas V pasamdė rašytoją vardu Džonas Lydgeitas, kad parašytų Valentino dienos sveikinimą Katerinai Valua.

Didžiojoje Britanijoje Valentino diena išpopuliarėjo maždaug XVII amžiuje. XVIII amžiaus viduryje draugams ir įsimylėjėliams visose socialinėse klasėse buvo įprasta keistis mažais šiltų jausmų simboliais ar ranka rašytais rašteliais. Amžiaus pabaigoje išpopuliarėjo spausdinimo technologijos, todėl ranka rašytus laiškus ėmė keisti spausdintos atvirutės. Paruoštos atvirutės žmonėms buvo priimtinas būdas išreikšti emocijas tuomet, kai tiesiai prabilti apie savo jausmus trūksta drąsos. Mažesnės pašto išlaidos taip pat lėmė ir dažnėjantį Valentino dienos sveikinimų siuntimą. Amerikiečiai tikriausiai pradėjo keistis rankų darbo sveikinimais 1700-aisiais. 1840-aisiais, Estera A. Holand pirmoji pradėjo pardavinėti masiškai gaminamus sveikinimus Amerikoje.

Remiantis Sveikinimo atviručių asociacijos duomenimis, kiekvienais metais išsiunčiamas vienas milijardas Valentino dienos sveikinimų. Valentino diena šiuo aspektu yra antra po Kalėdų, kai išsiunčiamas 2,6 milijardo atviručių. Vidutiniškai 85 proc. visų Valentino dienos atviručių nuperka moterys.

Suaugusiems.lt

 
Komentarai
Naujas komentaras