Žmonių atpažinimo sistema „savas – svetimas“

 
Ar žinojote, kad žmogaus asmenybės tipai skirstomi ne tik pagal temperamentą, bet ir pagal vyraujančią reprezentuojančią sistemą. Paklausite, kas tai?

Ogi visuma žodinės, kūno kalbos, elgesio išraiškos, būdinga žmogui. Kaip pasakoja Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro direktorius, psichiatras – psichoterapeutas Raimundas Alekna, neurolingvistinio programavimo (psichologijos šaka) atstovai skiria tris  pagrindinius asmenybės tipus: vizualus, audialus ir kinestetikus. Vizualai daugiausiai informacijos gauna per reprezentacinę sistemą, susijusią su vaizdu, audialai – garsus ir klausą, kinestetikai – per jutimą, lytėjimą. Tiesa, dar skiriamas mišrus asmenybės tipas – digitalikai, kurie dažniausiai vadovaujasi mąstymu, sausais loginiais argumentais, o jų jutimas „susimaišęs“ su kokia nors kita reprezentacine sistema. Tyrimai rodo, kad daugiausiai, - apie 60 procentų žmonių yra vizualai. Rečiausiai, vos 10 procentų pasaulio gyventojų, pasitaiko žmonių su vyraujančia digitaline reprezentacine sistema.

Reprezentacinės sistemos – tai tarsi savotiškos atpažinimo sistemos „savas – svetimas“. Jei naudojami tie patys „kodai“ – žodžiai, judesiai, žmogų priimame kaip „savą“, geriau jį suprantame, labiau pritariame jo mintims. Tai reiškia, kad žinodami pašnekovo tipažą, galime pasiekti itin darnaus ir sėkmingo bendravimo. Tam, kad galėtume atpažinti, su kuriuo asmenybės tipu susidūrėme, verta atkreipti dėmesį į tai, su kokia reprezentacine sistema susijusius žodžius žmogus vartoja dažniau, kokia jo kūno kalba, balso tembras. Pakalbėkime apie kiekvieną tipažą atskirai.

Vizualikas – geriausiai supranta ir įsisavina visa tai, ką mato ar gali įsivaizduoti. Kaip taisyklė, lakios vaizduotės, dėl to gali itin aiškiai matyti savo ateities ar svajonės viziją. O geriau matyti, tai reiškia lengviau įgyvendinti. Būtent dėl to sėkmingiausi verslininkai, kūrėjai dažnai priklauso būtent šiam tipui. Psichoterapijos metu naudoju pratimą, padedantį patikėti savo jėgomis, ir kartu parodantį, kaip svarbu „pamatyti“, „išgirsti“ ir „pajausti“, o ne tik logiškai (digitaliko metodas) dėlioti viską „į lentynėles“. Pratimo metu klientui rekomenduoju pamatyti savo svajonę. Aiškiai ją įsivaizduoti, t.y. – atsistoti į Svajotojo poziciją. Po to pasiūlau tapti Realistu - sukurti planą tai svajonei pasiekti. Trečioji pozicija - Kritikas, kritikuojantis ar svajonę, ar planą, bet ne asmenį. Žmogus pratimo metu pabūna visose trijose pozicijose, pavaikšto per jas. Dažnas po to sako, kad mato, kaip pasiekti savo svajonę geriau, vizija jam tampa aiški ir reali, nors tiesiogiai nebuvo vadovaujamasi protu, sekant punktus, kaip svajonės bus siekiama nuosekliai.

Kaip taisyklė, vizualikai vartoja žodžius, susijusius su regėjimu „ar tu matai, kas nutiko?“, „gal pastebėjai, kad Jonukas kitaip elgiasi“, „pažiūrėk, kaip čia gražu“. Vizualo kūnas dažnai atloštas, galva ir pečiai pakelti, kvėpavimas negilus, dažnas, akys primerktos. Šio tipo atstovai neretai kalba aukštu tonu, kartais, - greitakalbe, gestikuliuoja akių lygyje. Vizualai mėgsta būti matomi, tad juos neretai sutiksime ant scenos, podiumo, tribūnoje.

Audialams būtina girdėti, išklausyti, tačiau tiek pat svarbu, kad klausytų ir jų. Raktiniai „atpažinimo“ žodžiai: klausyti, girdėti. Frazės: „girdėjai, kas nutiko Marytei?“, „klausyk, na jau Jonuko elgesys...“, „įsiklausyk, kaip šventiškai čia visi nusiteikę“. Audialo laikysena tiesi, galva kiek pasvirusi, tarsi įsiklausant, pečiai atlošti atgal. Kvėpavimas diafragminis, antakiai suraukti. Tokie žmonės kalba greitai, varijuojančiu tembru, gestikuliuoja apie ausis, dažnokai paliečia lūpas. Tiek vizualų, tiek audialų temperemanetas nepalyginamai gyvesnis nei , pavyzdžiui, kinestetikų. Pastariesiems itin svarbu pojūčiai ir jutimai. Jie sako „ar tu jauti, kad Jonukas šiandien elgiasi keistai“, „man atrodo, kad visi nusiteikę šventiškai“, „jaučiu, kad čia mums patiks“. Šiam tipui svarbus komfortas. Kinestetikas sėdi, kalba palinkęs į priekį, jo galva ir pečiai būna nuleisti žemyn. Šio tipo atstovai kvėpuoja giliai diafragma, mėgsta sunerti rankas ant krūtinės. Jų kalbėjimas lėtas, balsas gilus, gestai daugiausiai pilvo srtyje. Aišku, visų reprezentacinių sistemų atstovai vartoja visų sistemų žodžius, todėl atpažįstant tipažą reiktų žiūrėti, kurie žodžiai žmogui būdingesni, kokios kūno kalbos išraiškos dominuoja.

Tipažą galime sieti ir su inetelektu. Tiesa, nors digitalikų intelekto koeficientas dažnai būna itin aukštas, tyrimais įrodyta, kad daug daugiau gyvenime pasiekia vizualai ar audialai. Pastarieji yra praktiškesni, mato ar įsivaizduoja, kaip pasieks savo tikslą. Tuo tarpu digitalikai neišnaudoja emocinio intelekto, remiasi sausa logika, o juk gyvenimas toli gražu nevisuomet yra logiškas. Jis pateikia daugybę skirtingų situacijų, kurių žmogus negali išmokti. Digitalikų bėda, - išmokę vieną situacijos modelį jie atranda, kad kitoje situacijoje jis neveikia. Jie neturi intuicijos, negali greitai persiorientuoti, sunkiau laužo savo stereotipus. Vizualai, audialai, o ypač, - kinestetikai, jie pastabesni, mažiau susikoncentravę į save, jų pasaulio vaizdinys lankstenis, todėl jie geriau prisitaiko.

Verta nepamiršti, kad kiekviename mūsų yra visos reprezentacinės sistemos, tik kažkuri būna vyraujanti. Kokiu kanalu geriausiai įsisavinsime informaciją, priklauso nuo to, kaip mus auklėjo tėvai ir kas mus supo. Kitaip tariant, asmenybės tipai yra įgyjami, o ne įgimti. Dėl to, galima bandyti vystyti tą reprezentacinę sistemą, kurios stoką jaučiate. Pavyzdžiui, jei stokojame vizualikos, padės paveikslėlio dalių, vaizdinių įsiminimo pratimai, bandymai ką nors konkretaus įsivaizduoti, pavyzdžiui,  - „pamatyti“, kaip atrodys plikas kaimynas su juodais plaukais. Vystant audialiką, reikėtų mokytis „išgirsti“ garsus, įsiminti ir atkurti atmintyje melodiją, ar įsivaizduoti, kaip šalia sėdinti dama kalbėtų vyrišku balsu. Mokantis kinestetikos vertėtų bandyti „pajausti“ karštą, skonio ypatumus: sūrumą, rūgštumą. Kuo daugiau reprezentacinių sistemų išnaudosime, tuo geriau sutarsime su aplinkiniais, valdysime auditoriją, seksis derybos.

Taigi, reprezentacinių sistemų pažinimo tikslas, - rasti bendrą kalbą su pašnekovu. Naudodami jo žodžius, jo pozą (šis dalykas veikia, net nežinant, kokiam asmenybės tipui žmogus priklauso), būsime „atpažinti“, todėl geriau suprasti. Išnaudoti reprezentacines sistemas galima ir moksle ar darbe, atitinkamai pritaikant informacijos pateikimą. Vizualams reikia vaizdinių, audialams tiks žodžiu dėstoma informacija, digitalikai gerai suvoks tekstą su raktiniais žodžiais „mąstyti“, „suprasti“, „suvokti“. Kinestetikai geriausiai jausis liesdami, tačiau jei tokios galimybės nėra, užteks tekste naudojamų su lytėjimu ir jutimu susijusių žodžių. Beje, didžiausios kompanijos jau remiasi reprezentacinėmis sistemomis, ruošdami informaciją pateikimui. Neretai jos stengiasi naudoti mišrų, visa apimantį „kodą“, kad informacija būtų vienodai suprantama visiems.

 
Komentarai
Naujas komentaras