Gyvenimas, liepsnojantis meile ir aistra (I)

 
Žmonės skiriasi ir vėl tuokiasi. Prigesus aistros liepsnai, daugelis jų mieliau pasirenka skyrybas nei atšalusius jausmus. Intuityviai numanome, kad tobulindami bendravimą galime gauti tai, ko geidžiame.

Milžiniška meilės romanų, skirtų moterims, rinka, muilo operos ir vyrų pornografija nėra abipusio lyčių nepasitenkinimo priežastis, o tik ženklas, kad mūsų bendravime nepatenkintas aistros troškulys.

Šios galingos tendencijos yra ne abipusio nepasitenkinimo simptomai, bet natūralus dalykas, kai žlunga didesnės emocinės paramos poreikis. Šioje dalyje aptarsime, kaip santykiuose palaikyti meilę ir aistrą.

Remiamės nauja Džono Grėjaus (John Gray) knyga “Marsas ir Venera amžinai kartu“. Knygą išleido “Alma Littera” leidykla.

Mūsų tėvų laikais

Mūsų tėvų kartos žmonės tikėjo, kad kurį laiką liepsnojusi abipusė aistra, praslinkus keleriems metams po vestuvių, turi užgesti. Bendraudami jie nesiekė amžinos aistros ir vidinės pilnatvės, nes jiems svarbiau už viską buvo išlikti.

Tos kartos žmonės tvirtai laikėsi nuomonės, kad praslinkus medaus mėnesiui ar gimus pirmajam kūdikiui iš aistros lieka tik pelenai.

Pažiūrėjus Jungtinių Valstijų devintojo ir dešimtmečio sukurtus filmus jaunimui pastebėsite, kaip jaunuoliai stengėsi permiegoti su mergina. Visų vaikinų mintys sukdavosi tik apie seksą, ir jeigu kada pasisekdavo – jis stengdavosi išnaudoti kiekvieną akimirką. O jų tikrai buvo nedaug…

Todėl kiekvienas besituokiantis žmogus gaudavo galimybę visą likusį gyvenimą iki valios džiaugtis seksu. Deja, vos tik prasiverdavo vartai į išsvajotąją pilį, kažkaip paslaptingai prapuldavo noras ten patekti.

Daugelyje pasaulio kultūrų vyrai ir moterys su šia problema susidorojo megzdami nesantuokinius meilės ryšius. Mat šeimos išlikimas buvo svarbiau už žinojimą, kur ir su kuo gulėjo tavo antroji pusė.

Bendraudamas duodi, kad gautum

Bendravimas panašus į banke įdėtą kapitalą. Duodame žmogui ir viliamės, kad vėliau jis grąžins mums su procentais. Sulaukę emocinės paramos, tikimės, kad kitą kartą ji bus didesnė. Deja, metams slenkant ji ima panašėti į paprastą pūką.

Ar išlenda yla iš maišo, ar ne, padariniai lieka. Mat antroji pusė liaujasi galvojusi, kad juos jungia tvirtas abipusis ryšys. Be to, meilė ir aistra negali be niekur nieko stiprėti. Todėl porai prireiks nemažai metų, kol ji vėlei susigrąžins kadaise prarastą nepaprastą jausmą.

Tai nereiškia, kad visi meilės romanai baigiasi skyrybomis. Šimtams sutuoktinių, besigydančių kartu, galima padėti atnaujinti draugystę, tobulinti bendravimą. Atleidimas yra jėga, visais laikais kūrenusi abipusės aistros ir pasitikėjimo židinį.

Meilės intriga šiais atvejais buvo kelias, kuriuo ėjusi pora turėjo progą pasidalyti ne per vieną dieną susikaupusiomis problemomis, iš arčiau pažvelgti į savo klaidas. Nes tik atleidžiantis ir neslepiantys savo skausmo vienas nuo kito du žmonės būtinai pasikeis – pora pradės gyventi nauju intymaus gyvenimo ritmu.

Žmonės turi daug prarasti, kad galėtų labiau branginti tai, ką dabar turi. Kartais mūsų draugystės galvūgalyje stovi giltinė ir šnairuoja į mus, kol pajuntame gilią meilę ir ilgesį būti amžinau drauge. Kaip artimos mirties pojūtis skatina žmogų siekti didesnių aukštumų, taip ir meilės intriga gali turėti įkvepiančios įtakos bendravimui.

Nepradėkite manyti, kad tik išduodami ar paniekindami savo mylimuosius žmones sugrąžinsime juos į savo širdies namus. Yra ir kitų būdų. Tobulindami bendravimą, atgaivinsime aistrą, netgi jeigu dar taip neseniai ją paskelbėme mirusia.

Skirtybės traukia

Mes žavimės vieni kitais, nes esame skirtingi. Kaip teigiamas magneto polius savo pusėn, traukia neigiamąjį, taip moteris ir vyras (jeigu jie abu nenutolę nuo savo pradų) keri vienas kitą.

Aistrą žudo pats sutuoktinis, dėl mylimo žmogaus atsisakydamas savojo “aš”. Ir kam to reikia? Juk net ir būdami nepanašūs vienas į kitą, mes esame be galo artimi. Be abejo, vyras prisiriš ir žavėsis gyvenimo drauge, jeigu ši žvelgs į jį kaip į labai vyrišką vyrą. O moterį traukia vyrškis, leidęs jai pasijusti tikra moterimi.

Laikui bėgant, pora pastebės, kad kažkur su vėjais nuskrido juos kamavusi vidinė disharmonija, vietoj savęs jiems palikusi neblėstančią aistrą. Šis potraukis nėra tik fizinis. Aistra skatina mus labiau domėtis savo partneriu ir jį pažinti (labiau suprasti jo jausmus, mintis, polinkius).

Supratę savo skirtumus, užsitikriname amžiną abipusę aistrą. O nuolat keisdamiesi ar marindami savąjį “aš”, šį jausmą žudome. Mums reikia ugdyti savo skirtumus. Vyras išliks patrauklus, jeigu bendraudamas su moterimi nenutols nuo savo vyriškosios pusės. Lygiai taip pat moteris, norinti išlikti žavi, negali atitolti nuo savo moteriškosios pusės.

Jurgita Skaisgirytė

 
Komentarai
Naujas komentaras