Kai kurios santuokos yra... mirtinos

 
David Brooks savo skiltyje „The New York Times“ laikraštyje pasakoja dviejų veikėjų istoriją – ji paliečia daugybę populiariosios kultūros normų dėl paviršutiniško galvojimo apie gilias problemas.

Brooks'as kalba apie ilgai kartu buvusią porą – poną Charles'ą ir ponią Adrienne'ę Snelling'us bei roles jų santuokoje. Adrienne'ė ugdė ir rūpinosi Charles'u pirmuosius 55-erius jųjų santuokos metus. Tuomet jai išsivystė Alzhaimerio liga ir jie apsikeitė vaidmenimis. Tada jis tapo tuo, kuris rūpinasi. Jis rašė apie savo patirtį kartu, kuri rodės artima idilei.

„Mes toliau gyvenome kartu, gyvenome kartu visomis šių žodžių prasmėmis; ėjome per gyvenimą koja kojon, ištiesdami vienas kitam ranką, tarsi nieko blogo išvis nebūtų  nutikę “, - sakė Charles'as.

Nebuvo aukso viduriuko, nes viskas buvo tik gerai. Jis tariamai niekada nežiūrėjo ar nepripažino tamsiosios pusės to, kas nutiko. Ji rūpinosi juo 55-erius metus prieš tai, kai jam teko tai perimti. Jo eilė truko 6-erius metus. Tai baigėsi staiga. 2012-ųjų kovo 29-ąją, jis nužudė savo žmoną ir nusižudė pats.

Tiesa, kad patirdami stresą ar būdami blogos nuotaikos žmonės užmiršta faktą, kad rytojus gali atnešti geresnius laikus. Tai, kad nusivylęs žmogus nesugeba susikoncentruoti ties vilties teikiančiomis mintimis pabrėžia dažną klaidingą įsitikinimą, kad mintys gali valdyti emocijas.

Netinkamos emocijos, kuri gali užvaldyti susidūrus su sunkiomis aplinkybėmis be adekvačios paramos, įvertinimas yra tvirto individualizmo požymis, kuris daug žmonių, o ypač –  vyrų, į kapus atveda anksčiau laiko.

Ponas Brooks'as atkreipia dėmesį į tai, kad netipiškas mąstymas gali prisidėti prie tragiškos pabaigos. Šis pastebėjimas geras, tačiau esmė – ne čia.

Charles'as mirė dėl emocijos. Tikrasis jo likimo variklis buvo užvestas, perkaitęs ir užstrigęs ties aukščiausia pavara. Stabdžiai nebeveikė. Jis nustatė kursą link susinaikinimo.

Tai, ko Charles'as nepadarė, buvo ieškojimas, jis netapo pažeidžiamu, bet išsikasė sau grėsmingų problemų duobę, su kuriomis susidūrė dėl to, kad kontrolė slydo jam iš rankų. Užuot pripažinęs savo sunkumus ir ieškojęs pagalbos, jis gyrėsi apie tai, kaip gerai viskas klostosi.

Vyras iš Virdžinijos apie velionių porą rašė: „Tai buvo pabaiga, kurios Selling'ų meilės istorija nusipelnė. Jų kūnai pasidavė, tačiau širdys – niekados“. Įdomi nuomonė. Juk nė vienas jų nemirė natūralia mirtimi, Charles'as dar galėjo gyventi ir gyventi.

„Gyvenimas, kai mylimas žmogus serga Alzhaimeriu yra panašus į lėtą siaubo filmą“, - rašė moteris iš Teksaso. Tiems, kuriems teko patirti tai, ką reiškia, kai artimasis serga šia liga, tikriausiai šis teksasietės požiūris yra suprantamas. Tai bauginanti ir dehumanizuojanti liga. Vis dėlto, taip yra iš esmės dėl to, kad ši liga sukelia sunkumų besirūpinantiems žmonėms, kurie stengiasi padaryti viską, ką gali, kad jų mylimieji užbaigtų gyvenimą kuo pagarbiau ir oriau.

Priklausomai nuo to, ar ši liga yra tik kelių negalavimų fonas, ar tai sukelia nuolatinių sunkumų būnant tarp sveikų žmonių, partneriai, prieš imdamiesi lemtingų veiksmų, turi įvertinti ir tai, kas jie yra ir ko jiems reikia iš jų santykių.

Dėl to Charles'as jautė spaudimą nuspręsti, kad jo partnerės gyvenimas yra bevertis. Šiuo sprendimu jis parodė nepaprastai didelę aroganciją.

Kas dar svarbiau, jis elgėsi nepagarbiai, nes, nesvarbu, jis pripažino tai ar ne, tačiau buvo įklimpęs į depresiją. Jis nebuvo tinkamos būklės, kad galėtų priimti sprendimą baigti savo gyvenimą ir, juolab, Adrienne'ės. Jam trūko nuolankumo atsižvelgti ir į kitus klausimus. Klausimus, kurių nediktavo Adrienne'ės ligos sukelti apribojimai.

Deja, partneriai dažnai priima sprendimus, kaip jie elgsis, patys iki galo nesuvokdami, kur jie yra ir kas jų mąstyme suteikia prasmę.

Gyvenimas yra pilnas streso ir žmonės trokšta iš jo išsilaisvinti. Kai žmogus galvoja apie dvigubą žmogžudystę ir pastebi, kad tokia mintis atsiranda darbų sąrašo viršuje – tai tikrai ne laikas imtis veiksmų. Tai laikas ieškoti pagalbos! Problema ta, kad tokiais momentais žmonės (tai iliustruoja ir Charles'o atvejis) neklauso savęs. Jie veikia autopilotu. Jie nekreipia dėmesio į mintis, kurios galėtų sulėtinti jų destrukciją.

Charles'as turėjo sielvartauti dėl to, kad neteko kompanijos, kurią anksčiau jam suteikdavo žmona. Jis turėjo smarkiai dirbti su savo emocijomis. Vis dėlto, jam pritrūko drąsos taip apsispręsti.

Svarbesnis Charles'o uždavinys, kurio jam nepavyko įvykdyti, buvo suprasti ir surasti būdą, kaip viską sutvarkyti, kad jam likęs laikas būtų vertas gyvenimo. Jis negalėjo net įsivaizduoti apie naujas pažintis – jis neleido sau įsivaizduoti teigiamų pokyčių. Jis buvo suparalyžiuotas nusivylimo ir, tikriausiai, įniršio.

Jei jis jautė, kad nenori susirasti kitos partnerės, jis turėjo susidurti su nesugebėjimu pasirūpinti savimi pačiu. Juo buvo rūpinamasi 55-erius metus ir tuomet, pagrinde dėl to, kas nutiko, jį užgriuvo atsakomybės, kurių prisiimti jis negalėjo.

Jei Adrienne'ė sugebėjo juo rūpintis 55-erius metus, kodėl jam pavyko tai padaryti tik šešerius? Jos etapas truko daugiau kaip 9 kartus ilgiau nei jo, o jis viską užbaigė drastiškai. Kai turėjo priimti sprendimą atsinaujinti, jis nusprendė viską užbaigti apskritai.

Susidūrus su iššūkiais atsinaujinti, ne tais, kurie leidžia keliauti tolyn su savo status kvo, išbandomas žmogaus subrendimas ir sąžiningumas.

Charles'o nesugebėjimas galvoti į ateitį arba tai, kad jis visiškai neigė tai, kaip sunku jam su  susidoroti su užgriuvusiomis atsakomybėmis, paneigia faktą, kad jis nebegalvojo apie tai, kad būtų įmanoma susigrąžinti ankstesnį gyvenimą. Pozicionuodamas save kaip valdantį situaciją ir patenkintą esančia situacija žmogų, jis sumažino savo šansus būti suprastu ir išlikti gerbiamu dėl to, kas nutiko. Jis neužmiršo kaip vairuoti savo ir savo partnerės likimo automobilį... Ir jis nusprendė jį sudaužyti. 

Suaugusiems.lt

 
Komentarai
Naujas komentaras