Kodėl mes mylime tuos, kurie mūsų nemyli?

 
Tikriausiai kiekvienas iš mūsų bent vieną kartą gyvenime išgyveno meilę be atsako. Dauguma nenori tai net prisiminti ar galvoti. Ir tai - suprantama: žmogus, kuris buvo atstumtas, atsiduria nepavydėtinoje situacijoje. Negana to, kad jis pradeda neadekvačiai elgtis (pateisinama, nes iš meilės), tai dar niekaip negali atsikratyti dvasinės priklausomybės nuo to žmogaus, kuriam to visai nereikia. O tiesiog liautis mylėti taip pat neišeina. Lygiai taip pat, kaip priversti save įsimylėti kitą žmogų.

Žmonės nesąmoningai formuoja savo gyvenimo situacijas

Gal ir gerai, kad viskas gyvenime praeina, kaip ir nelaminga meilė. Nors nieko tragiško, jei su tokia situacija susiduriame vieną ar du kartus gyvenime. Tačiau, jei lygiai tokia pat situacija kartojasi vėl ir vėl?.. Jei kiekvieną kartą užlipame ant to paties grėblio? Kas tada kaltas? Gal mes patys pritraukiame tuo žmones, kurie mūsų nemyli?

Beje, reikėtų nepamiršti, kad iš dalies mes patys, nesąmoningai formuojame savo gyvenimo situacijas. Pavyzdžiui, merginai labai norisi sutikti princą ant balto žirgo, tačiau kažkodėl nesutinka. Kiek ji bedėtų pastangų, bet vis po kojomis painiojasi nieko verti vyrai. Todėl reikėtų labiau įsiklausyti į savo pasąmonę ir pagal galimybę padirbėti su savimi.

Greičiausiai pasąmonėje ji bijo susitikimo su „princu“, galvodama, kad jo neverta. Todėl „princo“ niekada ir nesulauks, nesąmoningai paklusdama savo baimei. Apmaudu, užtat aišku kaip ant delno: viskas bus pilka ir nyku, nes ji to nesąmoningai nori.

Niekas neapsaugotas nuo įsimylėjimo

O jei žmogus nuolat kankinasi dėl neatsakytos meilės, peršasi išvada, kad jis mėgsta kentėti. Išeina, kad kančios būsena jį domina labiau, nei bet kas kita, tame tarpe ir meilė. Todėl gana dažnai tokie žmonės renkasi sau sunkiai pasiekiamus meilės objektus: esančius santuokoje žmones, netinkančius pagal socialinį statusą, galų gale – išvaizdą. Tada išgyvenimai ir kentėjimas – garantuoti.

Žinoma, būna ir išimčių. Juk širdžiai neįsakysi ir niekas neapsaugotas nuo įsimylėjimo. Atrodo, kad tam reikalui visai nėra tinkamo žmogaus, tačiau iš tikrųjų paaiškėja, kad mes linkę sielos mazochizmui. Todėl išvada labai paprasta: jei gyvenime atsiranda daug sudėtingų, kankinamų situacijų, kuriems mes, neva, nepavaldūs, vadinasi, reikalinga pagalba. Pirmiausiai reikia padėti sau, kadangi patys ir sukuriame tokią situaciją savo gyvenime ir niekas be mūsų pačių jos nepadės išnarplioti.

Turi suprasti, kad problemos slypi jo viduje

O jei žmogus nuolat siekia kito žmogaus palankumo, kuris jam abejingas, vadinasi, greičiausiai ši kančios būsena jau tampa įpročiu ir net laukiama. Gana dažnai tokie kankiniai užauga šeimose, kurių nariai neparodo pakankamai dėmesio ir meilės. Kentėdamas dėl meilės stygiaus, augantis žmogutis įsisavina kankinio elgesio modelį ir paskui realizuoja jį gyvenime. Jam tampa normalu, kad meilės nėra ir tenka kentėti.

Sugriauti tokį modelį – pakankamai sudėtinga. Kartais net prireikia psichoterapeutų įsikišimo. Tačiau pirmiausiai žmogus turi suprasti, kad problemos slypi jo viduje. Ir tik jis pats gali panorėti pasikeisti ir įdėti daug pastangų.Tai labiau būdinga moterims. Būna, moteris supranta, kad nuolat kenčia dėl atstumtos meilės ir aplinkinių dėmesio nebuvimo, tačiau ką nors keisti savyje nenori. Galvoja, kad jai tiesiog nesiseka. Todėl nebepadeda ir visi įtikinėjimai, kad taip nesėkmė gali pasikartoti ne vieną ir ne du kartus, bet tęstis visą gyvenimą ir tapti jos gyvenimo stiliumi, kurio kitaip ir nebepavadinsi.

Moteris įsitikinusi, kad neįmanoma nieko pakeisti ir toliau myli tą, kuris jos net nepastebi. Tuo pačiu tie, kurie įsimyli ją, ji atstumia. Todėl, kad būti mylimai jai - neįprasta ir nekomfortiška. Juk kentėti ir „mirti“ iš sielvarto - daug įdomiau!

Ir vis dėlto tokią situaciją galima pakeisti. Kai tik besikankinantis supras, kad pats sau gadina gyvenimą, kad kenčia be jokio reikalo, tai ir bus pirmas žingsnis pasveikimo link.

 
Komentarai
Naujas komentaras