Laimėkite įpročių karą

 
2 komentarai
Kol gyveni vienas viskas yra paprasta. Daiktai turi vietą. Žinai, kur juos padėjai ir kur gali rasti. Ryte tavęs nepasitinka didesnio ar mažesnio dydžio kojinių barikados, neplautų kavos puodelių armija, neužkliūni už neįprastoje vietoje nusispirtų batų, o šampūnas nesibaigia „be jokio įspėjimo“.

Tačiau vieną dieną viskas pasikeičia. Iš pradžių smagu – mielai pakeli numestus daiktus, juokaudamas sutvarkai prieškambarį, o vandens balos vonioje primena romantiškus vakarus prie jūros. Deja, ši idilė – neamžina. Anksčiau ar vėliau visi šie dalykai, vykstantys visai nepagal tave ima žvėriškai erzinti: kiek gi galima braižyti trajektorijas iki spintos, rankioti indus, ir kur, po galais, dingo kepurė nuo saulės???

Pasak psichoterapeuto Raimundo Aleknos, įprotis – tai elgsenos modelis, atsikartojantis tam tikrose situacijose. Būdingi tam tikram asmeniui, įpročiai formuojasi vaikystėje, nuo 3 iki 6 metų, kai žmogus apibrėžia, kas jis per vienas ir kas jam būdinga. Dažnai įpročius paveldime – t.y., net negalime paaiškinti, kodėl vieną ar kitą dalyką darome būtent taip, o ne kitaip. Tiesiog, taip darė mūsų mama, mamos mama, o gal net ir prosenelė. Kai vienoje erdvėje gyvena panašius įpročius turintys žmonės – nesusipratimų nekyla. Tačiau „susimetus“ dviejų skirtingų šeimų atstovams, po vienu stogu atsiduria du, visiškai skirtingi įpročių rinkiniai. Sunkiau matomi per santykių pradžioje dėvimus rožinius akinius, kito žmogaus įpročiai ima badyti akis, juos nusiėmus. Kyla įpročių karas.

Tiesa paprasta. Tai, kad kalate sugyventiniui ar brangiausiajai, kad jos įprotis palikti kavos puodelį balkone – pasibaisėtinas, kaltinamajam nereiškia nieko. Mat jei tai įprotis, palikti puodelį balkone, jo mastymu, yra visiškai natūralu ir nieko bloga. Tad kam kažką keisti? Ar žinote, kodėl jums tas puodelis kliūva? Pirma, - matyt, jūsų šeimoje niekas taip nedarydavo, tad pats irgi niekuomet jo ten nepaliktumėte. Antra, - labai tikėtina, kad puodelis – tik menka žmogiškojo bendravimo ir pripažinimo stokos priedanga. Suprantate? Visuomet partnerio elgesyje buvę dalykai ima erzinti tada, kad mums norisi daugiau dėmesio. Imame kabinėtis prie smulkmenų, nes norime, kad mus pastebėtų, norime emocijų dozės. Tai nereiškia, kad mėtyti kojines bet kur yra gerai. Tačiau jei partneris ar partnerė taip elgėsi ir anksčiau, o erzinti tai mus pradėjo dabar, esmė visai ne įprotyje, neabejoja R. Alekna. Kita vertus, tai reiškia, kad santykiai žengia į priekį – vadinamojoje simbiotinėje fazėje partneriai ieško panašumų, o po jos einančioje diferenciacijos imame suvokti, kad yra dalykų, kuriais mes skiriamės.

Taigi, jei jau kilo įpročių karas, žinokite, kad laimėjusių jame nebus. Puolėjas tik iš dalies patenkins dėmesio stygių, bet, tikriausiai (be retų išimčių), nieko nepeš. Puolamasis ims gintis, tad tikrai „neatiduos“ savo įpročių užpuolikui.  Tai visai nereiškia, kad toks karas – tik kenkia santykiams. Kartais, ginčai dėl įpročių gali būti naudinga bendravimo forma. Viskas priklauso nuo to, kiek brandžios asmenybės kariauja  - mat nors įpročiai veikiausiai nesikeis, ginčijantis gali keistis požiūris į kito žmogaus elgesį. Jei nesikarščiuosime ir pamąstysime, garantuotai suprasime, kad tai, kaip turi būti atliekami veiksmai, kur dedami daiktai ir t.t. – be galo subjektyvu. Nėra vienintelio teisingo sprendimo,tad teisūs poroje gali būti abu. Tiesa, kiekvienas sau. Be to, net į tuos pačius dalykus – kad ir numestas kojines, reaguojame skirtingai: vienaip, kai esame geros nuotaikos, pailsėję, kitaip, - kai suirzę. Vis tiek norite įpročių karą laimėti? Puiku, štai jums psichoterapeuto receptas – nebematykite ir nebesakykite, kas daroma „ne taip“. Akcentuokite momentus, kai partneris, nors ir smulkmenose, pasielgia taip, kaip jums norėjosi. Daugiau laimės tas, kas užuot baręs ir priekaištavęs, laiku pagirs, pasakys komplimentą, padėkos. Jei po priekaištais dėl ir vėl neišplautų indų slypi prašymas skirti jums daugiau dėmesio, geriau pabandykite jo gauti kitais būdais. Pavyzdžiui,  - paprašykite to dėmesio, leiskite suprasti, kad jums reikia daugiau žmogiškosios šilumos ir paguodos. Gali būti, kad kartu pasivaikščiojus, ar susisupus į vieną pledą balkone pasitikus saulėlydį, pakalbėjus apie tai, kas neramina – indų kriauklėje tiesiog nebepastebėsite. Kitaip tariant, pakeistus šaukinį, keisis ir tai, kaip atsiliepiama. Dar vienas patarimas – stenkitės ir patys reaguoti į ramiai išsakytus kito žmogaus prašymus. Atsikirtimas,kad „visos moterys burba dėl niekų“ ar “visi vyrai – kiaulės“ nepadeda tobulinti santykius.

Vis dar manote, kad draugės ar draugo įpročiai baisūs ir erzina? Pamąstykite,kas būtų, jei staiga, neduokdie, nutiktų baisi nelaimė. Ar tuomet erzinantys dalykai atrodytų tokie patys svarbūs? Ar prisimintumėte juos, ar kartu praleistas geras akimirkas, gailėtumėtės baręsi, užuot pasakę gerą žodį? Gerai būtų, jei savo santykių vertę ir buvimą kartu, kad ir su kokiais įpročiais, įvertintume ne krizinėmis sąlygomis, bet tiesiog, kasdien...

 
Komentarai (2)
tikrai yra tiesos:) man patiko sis straipsnis:)
Visiska nesamone
Naujas komentaras