Lengviau palikti ar pasilikti

 
Kai jau suprasdavau, kad mane paliks, kūną ir sielą apimdavo agonija. Rodydavosi, kad nieko nebematau, negirdžiu, kad virstu viena didele žaizda, rėkiančiu skausmu, o kartu labai mažu, nuskriaustu vaiku, kuris negali suprasti, kaip mylimas žmogus galėjo jį išduoti.

Kaip galėjo imti ir nustoti mylėjęs. Kada? Kaip? Kodėl nepastebėjau? Vėliau, kai emocijos kiek atslėgdavo, vis galvodavau, kad tam kitam daug paprasčiau, nei man. Juk išeinančiam tereikia uždaryti duris į mūsų santykius. O paliktasis už tų durų lieka kalėti, kol kas kitas, ar laikas, sudildo spyną ir išleidžia į laisvę. Taip galvojau tol, kol iš dviejų buvusių „meilių“ išgirdau, kad išsiskyrus jiems tai pat buvo labai sunku, slogu ir liūdna. Kad po daugelio metų jie prisimena nutrauktus santykius su šiluma ir iki šiol apgailestauja, kad kažkada įskaudino. Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, psichiatras Raimundas Alekna patvirtina, kad tiek tas, kuris nutraukia santykius, tiek paliktasis – abu išgyvena labai panašius jausmus. Gal tik nebūtinai tuo pačiu laiku. Suvokimas, kad nebemyli anksčiau artimo žmogaus, sprendimas užbaigti santykius, žinojimas, kad teks įskaudinti – visa tai sunkia našta gula ant pečių to, kuris vėliau, atrodo, švilpaudamas nutraukia poros saitus. Žmonės nelinkę racionaliai imti ir sugalvoti – štai, praėjo penkeri metai, dabar turėčiau viską mesti ir susirasti kitą partnerį. Be emocijų tai nevyksta. Patikėkit, kad netekti savo paties iliuzijų ir su tuo susitaikyti yra ir sunku, ir skausminga. Tokius išgyvenimus dažnai „slepia“ nuolatiniai barniai šeimoje – iš tiesų pyktis (tiek ant savęs, tiek ant aplinkinių) yra natūralus gedėjimo proceso etapas. Netikime, neigiame, pykstame, liūdime, susitaikome...ir išsiskiriame. O tada visus šiuos „laiptus“ tenka pereiti paliktajam. Todėl nemanykime, kad išeiti visada lengva. Ar kad mus įskaudino „su malonumu“. Jei žmogus išsaugojęs bent kiek vertybių, išeiti gali būti net sunkiau, nei likti.

Aišku, labai skauda ir tam, kuris netikėtai liko vienas. Tačiau psichologai drąsina – šoką patyręs žmogus, jei jis dvasiškai stabilus, gali greičiau išgyventi santykių gedėjimo procesą ir atsitiesti. Šiuo atveju, viskas priklauso nuo savidisciplinos ir nuostatų – ar sugebėsime suvokti, kad kiekvienas praradimas iš tikrųjų virsta atradimu. Ir dar – ar galime atsisakyti ir nesistvarstyti to, kas nebeteko vertės, savotiškai „mirė“. Norite išgyventi? Daugiau iš savęs reikalaukite – užuot gailėję savęs, dėkite pastangas, kad kuo greičiau persiorientuotumėte: šventa vieta tuščia nebūna, tad būkite tikri, netrukus patirsite naujų dalykų. Jei tikėsite gera klotimi, būsite atviras naujovėms – netektys nesužlugdys geros savijautos. Be abejo, tai nereiškia, kad neliūdėsite, tačiau teisingas mąstymas apsaugos nuo ilgalaikių ir kraštutinių išgyvenimų. Neverta tikėtis, kad, tarkim, viso gyvenimo meilės istoriją pamiršite taip pat lengvai, kaip metus trukusią draugystę. Įtaką paliktojo savijautai daro ir ankstesnė patirtis – jei tai jau trečias ar ketvirtas kartas, kai partneris, o ne jūs, nutraukia santykius – depresinės nuotaikos ir sunkesnė „reabilitacija“ tikėtina labiau. Daug išsiskyrimų išgyvenę ir psichologinę traumą dėl to patyrė žmonės labiau linkę į vadinamuosius simbiotinius santykius. Vėl palikti jie gali labai ilgai jaustis blogai, kartais prireikia ir specialisto pagalbos.

Visgi, anot psichoterapeuto R. Aleknos, visada verta prisiminti paprastą tiesą: bendraudami su kitais, gauname pripažinimą. Tai pagrindinę sąlyga, kad mes jaustumėmės gerai. Pripažinimo stoka veda į depresiją. Ilgai negaudami aplinkinių pripažinimo galime rimtai susirgti. Įsivarius depresiją, užmegzti naujus santykius darosi dar sunkiau. Taigi, jei „paleisime vadeles“ – pakenksime patys sau. Anksčiau ar vėliau tenka suvokti, kad gyvenimo be netekčių nenugyvensime. Negalime nuo jų apsisaugoti. Tačiau sugebėdami kūrybiškai, greitai, spontaniškai užpildyti atsiradusias spragas, persiorientuoti į kitus dalykus, - reaguosime sveikai ir žengsime pirmyn, o ne trypčiosime prie užtrenktų durų.

Nėra vienareikšmio atsakymo – kam lengviau paliktam ar paliktajam. Vyrui ar moteriai. Iš tiesų, tai priklauso nuo požiūrio ir asmenybės brandumo. Dažnai prieštaringi jausmai, prieš nusprendžiant skirtis, išgyvenami partneriui tebesant šalia, tad gyvenimas virsta nebe gyvenimu, o nuolatiniu vidiniu ginču. Tuo tarpu paliktasis, kad ir įskaudintas, iškart yra laisvas. Mūsų kultūra vyrams leidžia lengviau nutraukti santykius – iš čia stereotipas, kad vyrai palieka dažniau, nei moterys. Tačiau aukštakulnių avėtojos taip pat turi slaptų ginklų – palikti nepalikdamos. Pradžioje minėtos durys, tokiu atveju, lieka neužtrenktos, tačiau nuo partnerio atsiribojama, jis paliekamas dvasiškai, - o tai skaudina nemažiau, nei oficialios skyrybos. Deja, kartu gyvenančių ir nieko bendra neturinčių porų nuolat daugėja. Tarsi nelieka paliktū ar paliekančių. Bet...atstumas...atsiribojimas...jokio mylėjimosi ar aistros...tyla...atskiri savaitgaliai, atostogos, interesai, draugai...Santykių nutraukimas tokiame fone, neabejoju, atrodytų humaniškiau. Bent jau pagarba vienas kitam išliktų.

Pabaigai. Paleisti kitą dažnai sunku. Juk tiek visko išgyventa, o ir baimė likti vienam žmogui būdinga nuo kūdikystės. Bet esame sąmoningi. Augindami save, kaip asmenybę, formuojame savo vertybes, kaupiame patirtį ir galime geriau apsaugoti viduje gyvenantį mažą vaiką. Gyvenimas įvairus. Galiausiai daugeliui pavyksta suprasti, kad kartu gyventi visgi yra gerai. Moterys tai suvokia kiek anksčiau, o vyrai – truputį vėliau.

 
Komentarai
Naujas komentaras