Pavyduliavimas – kas tai? (II)

 
3 komentarai
Pavydas. Kodėl ir kaip mes pavydime, kaip tvarkytis su savo pavydu, kaip reaguoti į pavydų partnerį?

Atsako p. Dalia Lapinienė:

Ar įmanomi meilės santykiai be pavydo? Kokia pavyduliavimo kilmė? Ar užtenka papudruoti pavyduliavimo apraiškas – tegu ir auksu, sidabru ar kitais brangiausiais metalais?

Kai prisiliečiame prie meilės paslapties, tampame nepaprastai pažeidžiami. Vieną akimirką jaučiamės tokie laimingi, atviri, priimantys mylimąjį ir mylimi, kitą akimirką mus aplanko baimė. O kas gi toliau? Mes kažkam atsivėrėme. Bet juk viduje nesijaučiame tokie jau netobuli.

Meilė lyg kaukė

Ir dar – ar daugelis iš mūsų išties jaučiamės verti meilės? Štai čia ir prasideda mūsų istorija. Mūsų meilės istorija, kai norisi pabėgti, užsidaryti, neparodyti savo silpnųjų pusių... Juk jei mylimasis ar mylimoji sužinos, koks aš esu iš tikrųjų... Vargu ar tai žada ką nors gera.

Ir štai išaušta diena, kai nusprendžiame užsidaryti nuo meilės. Sutikime, meilė mus taip traukia. Ir ne mažiau gąsdina. Meilė apšviečia tuos tamsius ir apleistus kampus, kuriuos mes taip ilgai slėpėme po įvairiomis kaukėmis: „Aš toks kietas vaikinas“; „Aš Sniego Karalienė“; „Aš nesuprastas menininkas“.

O meilė egzistuoja tarytum saulė, galinti apšviesti tai, kas slypi po visomis šiomis kaukėmis, po kuriomis dažniausiai slepiasi vienišas, sužeistas ir trapus vaikas. Vidinis vaikas. Mes užaugome. O mūsų vidinis vaikas vis dar gyvena mumyse. Jis kartais atgyja. Ir reikalauja dėmesio.

Kaip mes su tuo tvarkomės?

Vienas labiausiai paplitusių variantų – kurti santuokas, kurios, praėjus medaus mėnesiui, tampa nebegyvos. Tai reiškia: mano kaukė sėkmingai bendrauja su tavo kauke. Mes vienas kitą gerai pažįstame. Aš priklausau tau. Tu priklausai man.

Puiku. Saugu. Tikimės vienas iš kito meilės ir ištikimybės visą gyvenimą. Apie idealias poras, t.y. kaip įvaizdis bendrauja su įvaizdžiu, galima paskaityti, pvz., „Stiliaus“ žurnale. Po metų ar pusmečio skaitome apie jų skyrybas. O santuoka buvo pateikta kaip ideali. Abu lyg iš kalėdinių atvirukų. Ir meilė, rodėsi, truks iki gyvenimo pabaigos.

Kas toliau? Gimdymo vaikus. Mylime vaikus. Gyvename dėl vaikų. Kodėl gi ne? Juk jie tokie gyvi. O to gyvybingumo, to požiūrio į gyvenimą, kuris savo skaidrumu panašus į ryto rasą, savo originalumu – į meno šedevrus, mums taip trūksta. Mūsų kaukės apdulkėjo, kaip apdulka visi negyvi daiktai. Mus užvaldo nuobodulys.

Štai tada pasirodo Nuostabioji Dama. Arba Nuostabus Riteris. Ir staiga mes vėl atgyjame. Pagaliau sutikome žmogų, kuris mus supranta. Nusimetame akimirkai kaukes. Vėl tampame spontaniški. Gyvi. Mums išauga sparnai. Net nekyla mintis, kad istorijos paprastai kartojasi.

O namie mūsų laukia sutuoktinis. Toks pažįstamas. Kaip sakė Olegas, lyg namų apyvokos daiktas. Gerai dar būtų, jei daiktas. Bet jis dar ir priekaištauja: „Kur buvai?“; „Kodėl taip ilgai užtrukai?“; „Nuo ko atėjo žinutė tokiu laiku?“ ir pan. Mus tai erzina. Mes pastatome dar tvirtesnę sieną.

Ką gi su neištikimu partneriu daryti?

Apsimesti, kad mes visiškai nesijaudiname, kai Jis ar JI laiku negrįžta namo? Puiku. Aš lieku su savo kauke – kieto vyruko arba nuostabios moters. „Gali eiti, kur tau patinka...“

Tai nieko nekeičia – tiesiog pasitvirtina, jog tu esi man pažįstamas namų apyvokos daiktas. Kaip ir aš tau. Ir vis leidžia išeiti pas Jį ar Ją – ten, kur aš dar esu paslaptis, kur kažkas bando įminti neaprėmiamą mano gelmę...

Apkaltinti neištikimą sutuoktinį, kad „išėjai, kai aš taip mylėjau“? Atsigręžk į save – ar tau neištikimas partneris išties nebuvo viso labo namų apyvokos daiktas? Na toks, iki skausmo pažįstamas ir patogus... Vienas iš mano mokytojų yra pasakęs, kad meilę egzistuoja tik tarp nepažįstamųjų.

Kas gi iš tiesų mums vyksta?

Ogi dramos, vertos Šekspyro plunksnos. „Aš buvau tokia ideali žmona – šilti pietūs, išlyginti drabužiai, o jis...“; „Aš senstu, darausi nebegraži, štai todėl...“; „Aš dirbau kaip juodas jautis visus metus, kad galėčiau nuvežti savo šeimą prie Viduržemio jūros, o ji...“

Ir man šioje vietoje iškyla klausimas – ar reikia gėdytis pavyduliavimo? Jį slėpti? Atsakomybę dėl savo pavyduliavimo primesti partneriui? Manyti, kad mūsų pavyduliavimas pagrįstas? Dėl to mes pavyduliautume nė kiek ne mažiau. Priešingai, pavyduliavimas taptų neapsakomo dydžio.

Apskritai, ar verta kovoti su pavyduliavimu? Ar tai reiškia, kad mes kovojame su savimi, su savo šešėliu, t.y. su savo dalimis, apie kurias nežinome, bet kurias lengvai pastebi dėmesingas stebėtojas? Kuo būtume be savo šešėlio? Ar apskritai būtume?

Mano pozicija šiuo atveju būtų tokia: reikia ne tik puošti, pudruoti ir auksuoti santykius, patyrinėti juos, panirti į juos, o atvirkščiai – susipažinti su savo šešėliu.

Atsigręžkime į save. Eikime iki savo sielos gelmių, iki paties juodžiausio dugno. Būkime sau sąžiningi, atviri. Dalykimės tuo su savo sielos draugais. Nieko nekaltinkime. Peržiūrėkime tai kaip Šekspyro dramą.

Taip, ten bus daug skausmo, išdavysčių, gėdos, kaltės, gilios nevilties, galbūt mums atrodys, jog mūsų širdis plyšta į daugybę skutelių. Bet mes tikrai tai išgyvensime. Pažįstu žmonių, kurie tai išgyveno, vadinasi, mes taip pat pajėgsime.

Šis, dviejų dalių straipsnių ciklas paremtas nuostabia Olego Lapino ir Dalios Lapinienės knyga „Pasimatymai su šešėliu: atsakymai į opiausius žmonijos klausimus“.

Dalia Lapinienė

I dalis: Pavyduliavimas – kas tai? (I)

 
Komentarai (3)
Plepalai, arba moksliškiau - boltalogija. Geriau aiškinkit, ką reikėtų daryti, kad tų Šekspyro plunksnos vertų dramų nebųtų nė užuomazgų?
tiesa sakant nieko cia kiauro. kitoks poziuris, gal jis skiriasi nuo buitisko, bet, viskas cia ok
Bet tai kiauras straipsnis visai...
Naujas komentaras