40-metis kabantis tėvams ant sprando – normalu?

 
Neseniai gavau pranešimą iš ką tik pirmagimio sulaukusios mamos: „Niekada nemaniau, kad pasaulyje galima ką nors taip mylėti". Skamba gražiai, tačiau kas po tokių skambių frazių vyksta toliau?

Nuo pat kūdikystės rūpinamės savo vaikučiais: ar jie pavalgę, ar švarūs, ar tinkamai apsirengę, ar neperkais, nesušals... Atidus rūpestis yra puikus, kai vaikas dar mažas ir negali pats savimi pasirūpinti, tačiau neretai tėvai patys įpranta rūpintis vaiku taip, lyg tai būtų ne atskiras žmogus, o jų nuosavybė. Dažnai tėvai net pradeda gyventi savo vaikų gyvenimą: per juos bando realizuoti viską, ko patys gyvenime nepadarė, nepasiekė. Tokie tėvai visuomet jaučiasi teisūs ir žinantys, kas jų vaikui yra geriausia, neatsižvelgia į paties vaiko norus ir siekius. Neretai jie patys jaučia ne atsakomybę už savo vaikus, o prievolę jais rūpintis, duoti pinigų, pirkti brangiausius drabužius, žaislus ir t. t. Taip auklėti vaikai yra tikri, kad bet kokioje situacijoje gali kreiptis į savo tėvus ir sulauks pagalbos. Dėl to net nesistengia patys savimi pasirūpinti, ir laukia kol viskas bus padėta ant sidabrinės lėkštutės, vis daugiau reikalaudami iš tėvų. Išėjusiems į platesnę visuomenę tokiems vaikams būna sunku prisitaikyti, dėl to vis dažniau kyla jaunimo depresijos. Paaugliai nepasitiki savimi, jaučia priešiškumą aplinkai, pyktį, agresiją.

Perdėtu dėmesiu apgaubtiems vaikams neišugdomas savarankiškumo ir atsakomybės jausmas, kas itin išryškėja paauglystėje. Negalėdami savęs išreikšti mokykloje, visas sukauptas neigiamas emocijas jie parsineša į namus, kuriuose ir pradeda reikštis ir statyti savo sąlygas. Jei tėvai vis dar draugiškai bando padėti, globoti, neretai iš tokio paauglio sulaukia didelio priešiškumo savo atžvilgiu. Tikriausiai ne kartą pastebėjote: kuo labiau bandome žmogumi rūpintis (ypač kai jis to neprašo), jam padėti, dažniausiai sulaukiame negatyvios priešiškos reakcijos ir savo pasiūlymų atmetimo.

Kaip atskirti ribą tarp besąlygiškos meilės vaikui ir perdėto rūpinimosi juo?

Anot mokslininkų, jau nuo 12 metų prasideda žmogaus senėjimo procesas. Tai parodo, kad tokio amžiaus žmogus jau turi būti pasiruošęs prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, darbus. Mūsų akimis, tai - dar mažas vaikas, tačiau jis iki 12 metų, jei dar ir negali savęs išlaikyti, jau privalo būti išmokytas savarankiškumo, turi gebėti priimti sprendimus savarankiškai, nelaukdamas nuolatinės pagalbos iš šalies. Mūsų visuomenėje kartais atrodo žiaurios ir negailestingos tos motinos, kurios griežčiau auklėja vaikus, jų „neapšokinėja" kiekviename žingsnyje, tačiau tik taip išugdoma stipri, savarankiška asmenybė. Perdėto bereikalingo rūpinimosi rezultatas - keturiasdešimtmetis „mažulis", sėdintis tėvams ant sprando ir laukiantis, kol mama atneš vakarienę. Tokia situacija tėvų jau nebetenkina, tačiau jie vis dar galvoja, kad daro paslaugą savo vaikui. O kaip yra iš tikrųjų?

Taip besielgdami tėvai patys sąmoningai ar nesąmoningai žlugdo atžalos gyvenimą, jis regresuoja. Priimdami sprendimą ir drastiškai vydami jį iš namų pastūmėtų savo vaiką savarankiško gyvenimo link. Koks būtų šio veiksmo rezultatas, priklauso tik nuo paties vaiko, nes tai yra jo gyvenimas ir prigimtinė teisė į pasirinkimą.

Būdami tėvais (be to, kad turime atsakingai užauginti savo vaikus) mes nieko neprivalome. Ir nei mes vaikams, nei jie mums neskolingi. Esminė taisyklė, kurią galima pritaikyti ir vaikų auklėjime - vietoje to, kad duotum žmogui žuvį, geriau išmokyk jį žvejoti.

Agnė Rutkauskaitė

 
Komentarai
Naujas komentaras