Ar vedybos yra gerai sveikatai?

 
1858 metais britų epidemiologas Williamas Farras parašė studiją „Santuokinė būklė“ (joje buvo analizuojama Prancūzijos visuomenė).

Jis suskirstė suaugusiųjų populiaciją į tris skirtingas kategorijas: vedę (žmonės, kurie kada nors turėjo vyrą arba žmoną), viengungiai (tie, kurie niekados neturėjo vyro ar žmonos) ir našliai (tie, kurių vyrai ar žmonos mirė). Mokslininkas, naudodamas gimimo, mirčių ir vedybų statistiką analizavo mirtingumą visose trijose skirtingose kategorijose. W. Farro darbas, įėjo į istoriją, nes rezultatai parodė, kad ilgiausiai gyveno vedusieji, viengungiai žymiai trumpiau, o trumpiausiai žmonės, kurių antrosios pusės mirė.

W. Farras paskelbė studijos rezultatus, kuriuose buvo teigiama, kad santuoka suteikia privalumų mūsų sveikatai ir lemia ilgesnį gyvenimą, o santuokinio mirtis turi itin neigiamos įtakos ne tik našlių sveikatai, bet ir gyvenimo trukmei.

Vedę žmonės, parodė jo tyrimas, buvo sveikesni ir gyveno ilgiau. „Vedybos yra sveiko gyvenimo pasirinkimo būdas, - reziumavo W. Farras. – Vienišas individas labiau pavargsta gyvenimo kelionėje, negu tas, kuris rūpesčiais dalinasi su kitu žmogumi“.

Šiandien W. Farro tyrimas prarado savo socialinį aktualumą, nes pasikeitė žmonių gyvenimo būdas. Į jo išskirtas kategorijas dabar reiktų įtraukti naujas grupes, pavyzdžiui, poras, kurios gyvena kartu nesusituokusios, išsiskyrę žmonės ar homoseksualios poros. Kritikai sako, kad ir anksčiau W. Farro tyrimas parodė ne tai, kad vedybinis gyvenimas yra sveikas, o kad veda sveikiausi visuomenės individai. Prabėgus 150 metų po minimos studijos, mokslininkai grįžo prie klausimo, ar tiesa, kad egzistuoja vedybų nauda mūsų sveikatai ir gyvenimo trukmei: ar tikrai vedę žmonės yra sveikesni ir gyvena ilgiau, nei vienišiai?

Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad vedę žmonės rečiau suserga plaučių uždegimu, vėžiu, gauna širdies smūgius ir rečiau yra operuojami. Grupė Švedijos mokslininkų atrado, kad vedybos arba bendras gyvenimas nesusituokus sumažina senatvinės silpnaprotystės riziką. Olandijoje atlikti tyrimai parodė, kad vienišių mirtingumas visose mirties priežasčių kategorijose, nuo nusižudymo, nelaimingo automobilio atsitikimo iki sveikatos sutrikimų, yra didesnis tarp vienišių, nei vedusių žmonių. Jau daug metų panašūs tyrimai daro didelę įtaką šalių politikai. JAV nuo 2006 iki 2010 metų, projektams, kurie skirti kovoti su didėjančiu skyrybų skaičiumi, išleido 150 milijonų dolerių.

Tačiau tai tik viena pusė ir ne visi tyrimai yra tokie palankūs vedybiniam gyvenimui. Kelios naujos studijos skelbia kitokias išvadas, apie taip vadinamą vedybų naudą. Vienas tyrimas parodė, kad stresą keliantys vedybiniai santykiai gali būti tokie pat žalingi širdžiai, kaip ir rūkymo įprotis. O kitas tyrimas atskleidė, kad vieniši žmonės gyveno laimingesnį gyvenimą nei tie, kurie buvo vedę, o po to išsiskyrė.

Atrodo, kad dabartinei visuomenei tikrai negalimo pritaikyti W. Farro išvadų ir kad pats santuokos faktas nėra tiesioginė gerovė mūsų sveikatai. Net ir šeimos draugijos pradėjo kalbėti apie „sveikus“ ir „nesveikus“ šeimos santykius, kalbant apie jų poveikį žmogaus sveikatai ir gyvenimo kokybei.

„Kai skirstome santuokas į „geras“ ir „blogas“, mes kartu pripažįstame, kad pati vedybų institucija nėra svarbiausias dalykas dviejų žmonių santykiuose“, - sako vedybų istorikė Stephanie Coontz.

Vienas iš naujausių ir įdomiausių tyrimų apie ryšius tarp santuokinio gyvenimo ir sveikatos buvo atliktas mokslininkų iš Ohajo valstybinio universiteto medicinos koledžo. Dviejų mokslininkų Ronaldo Glaserio ir Jano Kiecolto-Glaserio santuoka virto įdomaus tyrimo pagrindu.

Pora pradėjo dirbti kartu dar nuo studijų metų, kai susipažino 1978 metais Ohajaus valstybinėje stovykloje. Jaunas imunologas, vos tik pastebėjęs žavią blondinę iš psichiatrijos fakulteto, iš karto ja susižavėjo. Pora susituokė 1980 metais. Mokslininkų gyvenimas kartu apsiribojo ne tik šeimyniniais santykiais, bet ir karštomis diskusijomis apie darbą. Ronaldas pasiūlė žmonai vykdyti kokį nors mokslinį tyrimą kartu, bet jiems buvo sunku surasti tokį tyrimo objektą, kuris ne tik domintų, bet ir apimtų imunologijos bei psichiatrijos sritis. Netrukus Ronaldas atsinešė į namus knygą „Psichoneuroimunologija“, kurioje buvo analizuojami ryšiai tarp elgesio, imuninės ir endokrininės bei nervų sistemų. Taip prasidėjo poros profesinis bendradarbiavimas. Pirmasis jų tyrimų objektas buvo ryšys tarp streso ir imuninės sistemos.

Glaseriai abu dirbo Ohajaus valstybinėje medicinos mokykloje, kur galėjo susirinkti pakankamą savanorių grupę – studentus, patiriančius stiprų stresą. Jie paėmė savanorių kraujo pavyzdžius prieš semestrą ir kitą kartą viduryje egzaminų savaitės. Mokslininkai pamatė, kad per egzaminus paimtų studentų imuninė sistema buvo stipriai nusisilpusi, lyginant su kraujo pavyzdžiais paimtais prieš semestrą. Kraujyje buvo žymiai sumažėjęs baltųjų kraujo kūnelių skaičius, kurie kovoja su virusais.

Tada mokslininkai nusprendė tirti ryšį tarp imuninės sistemos ir šeimos santykių. Jiems rūpėjo klausimas, ar problemos šeimoje, veikia žmogaus organizmą taip pat, kaip stresas patiriamas profesinėje srityje. Glaseriai surado 76 moteris savanores. Pusę iš jų buvo vedusios, kitos gyveno atskirai su vyru ar buvo išsiskyrusios. Mokslininkai norėjo sužinoti, kuri moterų grupė patiria didesnį stresą savo kasdieniniame gyvenime. Pirmiausia jie liepė užpildyti savanorėms anketą su klausimais apie jų asmeninį gyvenimą. Jose buvo tokie klausimai kaip: „Jei galėčiau rinktis antrą kartą, ar tekėčiau už to paties žmogaus?“ arba „Ar dažnai mes būname kartu?“. Tada mokslininkai paėmė moterų kraujo pavyzdžius ir lygino jų imuninę sistemą. Tyrimo rezultatai parodė, kad moterys, kurios jautėsi nelaimingos santuokoje ar dėl skyrybų, pasižymėjo žymiai silpnesne imunine sistema, nei tos, kurios buvo arba laimingai vedusios arba laimingai išsiskyrusios.

Tačiau tai buvo dar ne viskas. Glaseriai norėjo pamatyti, ne kaip vedybiniame gyvenime patiriamas stresas veikia žmogaus organizmą apskritai, bet kaip jis reaguoja į stresą realiu laiku. Kas atsitinka organizme tą akimirką, kaip žmogus atsiduria stresinėje situacijoje?

Mokslininkai surado 90 neseniai ir laimingai vedusių porų. Joms buvo imami kraujo pavyzdžiai reguliariai nustatytais intervalais. Tuo metu, kai būdavo imamas kraujas, pora privalėdavo sėdėti šalia vienas kito. Mokslininkai poras, kai jiems imdavo kraują, stebėdavo per specialų monitorių. Tuo metu poros turėdavo kalbėtis apie aktualiausius jų gyvenimo įvykius ir rūpimus klausimus. „Sunku patikėti, kad tokią akimirką, kai savanoriai žinodami esantys stebimi, gali pradėti pyktis, tačiau taip nutikdavo“, - prisimena Ronaldas. Kraujo tyrimai parodė, kad kiekvienas trumpas susipykimas, poros imuninę sistemą susilpnindavo bent 24 valandų periodui.

Tačiau mokslininkai dar turėjo įrodyti, kad susilpnėjusi imuninė sistema, per šeimyninius konfliktus, tiesiogiai paveikia žmogaus kūną. Glaseriai sugalvojo tyrimui panaudoti kolegų dermatologų naudojamą prietaisą, kuris palieka kūne mažytes žaizdas. Jį panaudoję su savanoriais, mokslininkai stebėjo, kaip gyja žaizdos, esant skirtingai imuninei sistemai, skirtingose šeimyninio gyvenimo situacijose ir susidarius skirtingam streso lygiui.

Mokslininkams pavyko surasti tik 42 poras, nes dažniausiai žmonės atsisakydavo būti kas dieną durstomi aparato ir dvi savaites stebimi. Tyrime dalyvavusios poros gavo 2 tūkst. dolerių kompensaciją.

Rezultatai buvo akivaizdūs. Porų, kurios ilgiau pykosi, žaizdos gijo vidutiniškai viena diena ilgiau, nei tų, kurie nesipyko. Tų porų, kurios apskritai buvo linkusios pyktis ir ilgą laiką kentėdavo stresą, žaizdos gijo net dviem dienom ilgiau.

2005 metais „The Archives of General Psychiatry“ publikuotas Glaserių tyrimas teigė, kad poros, gyvenančios sudėtingą ir sukeliantį stresą vedybinį gyvenimą, pasižymi silpnesne imunine sistema ir yra mažiau atsparios ligoms. Mokslininkų pora tiki, kad jų tyrimas gali būti svarbus ligoniams, laukiantiems organų persodinimo operacijos, nes jiems itin svarbi stipri imuninė sistema.

Žurnalas „The Journal of Health and Social Behavior“ šiais metais publikavo Čikagos mokslininkų studiją, kurioje buvo nagrinėjama 9 tūkst. vyrų ir moterų, nuo 50 iki 60 metų, sveikatos ir vedybinio gyvenimo ryšiai. Pastebėta, kad žmonės, patyrę fizinius sutrikimus po savo sutuoktinio mirties ar skyrybų, niekada visiškai neatsigavo. Šie žmonės 20 procentų dažniau sirgo chroninėmis ligomis, tokiomis kaip širdies sutrikimai ar diabetas, lyginant su tais, kurie vis dar buvo vedę. Taip pat išsiskyrusių ir našlių gyvenimo trukmė buvo žymiai trumpesnė.

Tačiau labiausiai stebinantys buvo rezultatai, liečiantys tuos asmenis, kurie niekados nebuvo vedę. Studija parodė, kad jie gyveno taip pat ilgai, kaip ir vedę žmonės, taip pat nebuvo linkę į didesnę riziką susirgti. Atrodo, kad šis tyrimas paneigė ilgus metus aukštintą teoriją, kad vedybinis gyvenimas yra pranašesnis už gyvenimą vienam.

Ar antros vedybos padeda žmonėms atsigauti po skyrybų ar partnerio praradimo? Čikagos mokslininkų tyrimas rodo, kad tik iš dalies. Tyrimai parodė, kad antrą kartą vedę žmonės išgijo nuo depresijų, tačiau antroji santuoka neužgydė visų žaizdų. Lyginant su santuokoje gyvenančiais žmonėmis, antrą kartą sukūrę šeimas asmenys buvo 12 procentų labiau linkę į chronines ligas.

„Mūsų tyrimas nesako, kad reikia bet kokia kaina saugoti santuoką, nes stresą keliantys santykiai gali neigiamai paveikti jūsų gyvenimą, - sako Linda J. Waite, Čikagos universiteto sociologė ir studijos autorė. – Tačiau mes, žvelgdami į rezultatus, galime patarti labiau stengtis“.

Žinoma, visos poros, nesvarbu laimingos ar nelaimingos, yra priverstos patirti įvairių vedybinio gyvenimo konfliktų. Tai nereiškia, kad visi esame pasmerkti sirgti. Vieni konfliktai yra geresni už kitus. Jutos universiteto psichologijos profesorius Timothy’s W. Smithas tyrė kaip skirtingo emocinio tono konfliktai paveikia širdies ligas. Vieno tyrimo metu jis apklausė 150 porų, kurių dauguma buvo įkopusi į šeštą dešimtį. Visos poros buvo daugiau ar mažiau geros sveikatos ir nesiskundė širdies ligomis. Psichologas vaizdo įrašuose užfiksavo kaip poros ginčijasi ir diskutuoja, stresą keliančiomis temomis – namų ūkio finansų tvarkymu. Dėmesys buvo kreipiamas į tam tikras stresą keliančias frazes. Filmuojami asmenys buvo prijungti prie kraujo spaudimą ir kalcio lygį matuojančių aparatų. Vėliau gauti rezultatai buvo sulyginti.

T. W. Smitho rezultatai rodo, kad vyrų ir moterų konfliktai skiriasi ir kelia skirtingą grėsmę. Šiame tyrime moterys atsidūrė aukščiausioje rizikoje susirgti širdies ligomis. Tiek jų ištartos frazės, tiek kūno judesiai rodė, kad jos patiria didesnį stresą ir pyktį, nei vyrai.

Vyrams vedybiniai konfliktai nepasirodė tokie pavojingi. Tyrimo metu pastebėta, kad vyrai vykstant konfliktui žymiai geriau tvardosi, todėl nepatiria didelio streso. Kontroliuodami konfliktą, jie nerizikuoja susirgti širdies ligomis. Abiem atvejais tiriant konflikto įtaką širdies ligoms buvo du svarbūs faktoriai – ar asmuo rūko ir koks aukštas jo cholesterolio kiekis kraujyje. T. W. Smitho tyrimo metu visos poros buvo ištikimos viena kitai ir mylinčios. Psichologas neteigia, kad poros turi liautis konfliktavusios, jis tiesiog siūlo tai daryti ramiau ir labiau apgalvotai. Jis sako: „Visi santuokoje kylantys sunkumai yra universalūs. Poros tiesiog neturi leisti situacijai tapti blogesnei, nei ji iš tiesų yra.“

Vieno tyrimo metu Virdžinijos universiteto neurologijos ir psichologijos profesorius Jamesas A. Coanas apklausė 16 moterų, siekdamas sužinoti ar jų santuoka yra laiminga. Visoms moterims jis sukūrė tris skirtingas situacijas ir tuo metu stebėjo jų smegenų veiklą ir emocinę stimuliaciją. Vienoje situacijoje moteriai buvo atliktas lengvas elektros šokas. Antroje toks pats elektros šokas, tačiau moteris laikė nepažįstamojo ranką. Trečioje situacijoje moteris gavo elektros šoką, tačiau laikė savo vyro ranką.

Abiem atvejais rankos laikymas sumažino tų smegenų vietos aktyvumą, kuriose patiriamas stresas. Toje situacijoje, kurioje moteris laikė savo vyro ranką, streso lygis buvo mažiausias.

J. A. Coanas sako, kad šis tyrimas įrodo, kad palaikymas ir partnerystė santykiuose mažina streso lygį ir jis įveikiamas lengviau. Jis sako: „Kai kas nors laiko tavo ranką, smegenys lengviau išgyvena stresą ir negatyvias emocijas. Mes mažiau liejame ašarų ir įveikiame sunkumus, jei kažkas mus palaiko ir mums padeda.“

Visi šie tyrimai rodo ryšį tarp santuokos, streso ir sveikatos. Naujausios kartos tyrimai mėgina atrasti būdą, kaip sumažinti destruktyvius streso padarinius. Glaseriai tiria, kaip įprasti žuvų taukai, kuriuose gausu omega-3 riebiųjų rūgščių, gali padėti sušvelninti streso padarinius imuninei žmogaus sistemai.

Glaseriams vykdant ankstesnį tyrimą, poroms streso metu buvo išvirkštos riebalų dozės. Buvo pastebėta, kad esant stresui, riebalai siejami su širdies ligomis organizmą palieka žymiai lėčiau.

Mokslininkų pora taip pat stebėjo, kaip žmogaus organizmas sugeba susidoroti su riebalais, barnių metu, santuokinių porai pietaujant. Visos tyrime dalyvaujančios poros buvo paskirstytos į dvi grupes. Viena grupė pietums valgė ypač sveiką maistą, o kita mažos maistinės vertės greitą maistą. Abi grupės pietų metu diskutavo jautriomis, įtampą bei stresą keliančiomis temomis. Tuo metu tyrėjai stebėjo kaip porų organizmai sugeba priimti ir įsisavinti riebalus.

K. Glaser sako: „Tai idealus būdas stebėti, kaip vyksta procesai. Poros visame pasaulyje sugeba susipykti pietaudamos.“ Mokslininkų porai per 30 metų bendro darbo, pavyko ne tik atrasti daug ryšių tarp streso, sveikatos ir santuokos, tačiau ir padėti jų pačių santuokai. Kaip ir visos poros, jie turėjo nesutarimų. Tačiau daugybę metų stebint poras ir su jomis bendraujant, mokslininkai prisivertė į save ir konfliktus žiūrėti kiek kitaip. Dabar jų nesutarimai niekada netampa kova ar įžeidinėjimais. Jie stengiasi kuo daugiau laiko praleisti drauge ir neskaudinti vienas kito.

Glaseriai sako, kad stresas nėra išvengiamas net pačiose laimingiausiose santykiuose. Svarbiausia tas akimirkas, kai patiriamas stresas yra išnaudoti taip, kad tai padėtų santykiams, o ne jiems pakenktų.

 
Komentarai
Naujas komentaras