Agnietė: Kas ta tikroji meilė?

 
Atėjo pavasaris, pradėjo žydėti žibuoklės bei kitos pavasarinės gėlės, kurios suteikia daug mažų džiaugsmų.

Daug kam pavasarį kyla svajingos mintys, vieni nori įsimylėti kiti bent jau šviečiant pirmajai saulei išeiti su kažkuo pasivaikščioti ar bent atsisėdus ant suoliuko pasigrožėti žaliuojančia gamta. Tačiau ne apie gėles ir ne apie medžius šiandien noriu parašyti... Pavasaris simbolizuoja atsinaujinimą, žydėjimą, būtent todėl didžioji jūsų esybės dalis reikalauja Meilės!

Taip, taip šiandien būtent apie ją  aš ir šnekėsiu.

Pamenu paauglystėje prirašydavau pilnus sąsiuvinius depresuojančių eilėraščių, su ašaromis rašydavau koks nuostabus dalykas yra ta meilė ir kaip aš kažką myliu bei kaip man dėl to gera arba skaudu. Tokių meilių buvo begalė - vieną dieną myli, kitą jau nebe - tačiau ar ištiesų ta tikroji meilė išlieka visą gyvenimą širdyje?

Daugybė nuomonių yra, kad meilė tęsiasi kelis metus, vėliau seka pripratimas prie žmogaus, o dar vėliau tik monotonija.. Kodėl atsiranda tokios nuomonės?

Vieniems tai yra tik cheminė reakcija, kitiems skausmas, dar kitiems tarsi žiūrėjimas pro rožinius akinius. Tai kaip yra iš tiesų?

Kodėl neįmanoma įsimylėti is pirmo žvilgsnio (nors yra teigiančių, kad ir tai įmanoma)? Kodėl poros vaikšto susikibusios už rankų mėnesį, du, bet jei paklausi, ar mylite vienas kitą, atsako- ne, juk dar tik tokį trumpą laiką esame kartu.. Tuomet kas tai yra? Susižavėjimas? Aistra? Daugelis atsakytų – be abejo taip! Tik po to, kai pradedi pažinti žmogų geriau, pajauti jam šiltesnius jausmus, žinoma jei tas žmogus tau tinka ir yra malonus bei mielas širdžiai. Iškart atsiranda klausimas, kodėl tuomet po kelių metų nuostabios draugystės išsiskiria keliai? Jei visada buvo gera kartu, jei visada manei, kad tai Tas žmogus, kodėl vėliau visos gražios mintys išnyksta? Kur jos dingsta ir dėl kokių priežasčių jos atsiranda?

Tuomet aš susimąstau... Kam gaišti laiką, metus, du, tris ar daugiau tam, kad vėliau nekęst to žmogaus, kuris atrodė tikrai pats nuostabiausias ir vienintelis reikalingas?

Bet taip galvodama, tuo pačiu mąstau... O gal mes patys tų gražių jausmų nemokame išsaugoti? Taip... Ši mintis man patinka... Juk tai be galo trapus jausmas, kaip mažas vaikutis reikalaujantis priežiūros, globos ir rūpestingumo. Jei viso to mažam vaikui neduosim, jis jausis blogai ir verks, nesijaus reikalingas. Taip ir meilė... Jei tik pajunta, kad nėra daugiau reikalinga - išeina negrįžtamai.

Prie meilės reikia derintis, ne mes jai diktuojame, o ji mums, mes turime stengtis ir puoselėti tą vienintelį nepaprastą jausmą.
Santykiuose tą daryti labai sunku, nes niekada nebus žmonių, mąstančių ta pačia linkme, bet bus žinančių, kad jie nori mylėti ir jaustis mylimi. Būtent tokie santykiai ir išlieka ilgiausiai, kartais metus ir net dešimtmečius ir net mirtis negali atimti to jausmo...

Saugokit tai ką turite , nes tai tarsi laužas, įmesi malkų - degs, nemesi – liks tik pelenų krūva.

Agnietė

Atsiųsk savo sekso istoriją ir gauk prizą

 
Komentarai
Naujas komentaras