Fejerverkai

551227.jpg
 
Šventinė nuotaika, šeima, draugai, kolegos, dovanos, pirmas sniegas... Sėdžiu ir bandau suskaičiuoti, kiek šiąnakt miegojau: mažai ar pakankamai? Akys pasyviai fiksuojančios veiksmą kompiuterio ekrane lyg ir norėtų pasnausti, bet sąžinė graužia ir tas nemalonus jausmas panašėja į galvos skausmą. Šiemet beliko paskutinis taškas – Naujieji. Namie stovi ir laukia butelis puikaus vyno. Blogiausiu atveju sulauksiu paskutinės minutės draugės skambučio, geriausiu – po poros taurių smigsiu į patalus dar prieš prasidedant fejerverkų orgijai.

Tokia skaidria ir tauria viltimi seku visą dieną. Kaip koks vaikščiojantis zombis, tik su darbine šypsena ir labai žmogiška makiažo kauke. Atrodau beveik gyva. „Puikiai atrodai!“ – iššiepia savo tobulą šypseną gražuolis kolega ir man kyla noras nužudyti jį žvilgsniu. Lėtai pakeliu akis ir... jo veide nė lašo ironijos, paniekos ar dar kokio nereikalingo marmalo. „Kvailys,“ – pagalvoju ir pati išsišiepiu kaip kvailutė nuleidusi akis. „Ačiū,“ – išsprūsta kažkoks ne mano balsas. Jis pasiūlo „sumedžioti“ ką nors pietums ir teiraujasi, ką mėgstu. Aš vėl šypsausi nuo vyriško sąmojo ir lengvai atsiduodu jo valiai.

Šiandien darbų nėra per daug, galėjau nusitrenkti net iki tolimesnės kavinės ir apdovanoti save puikiais pietumis, bet su tokia savijauta... Greit apleidžia ir kolegos dėmesingumo suteiktas malonumas – pastebiu, kad šiandien dirbančiųjų itin mažai, todėl jo pasirinkimas logiškas. Na, aš juk taupau atostogas kam nors geresniam... Mhm... Tikiuosi. Mano lūkesčius greit viršija grįžęs kolega: „Madam, kviečiu jus į puotą!“ Ir, nusilenkęs lyg puikiai išdresiruotas liokajus, ištiesia man ranką. Liečiamės tik pirštais, bet... auč! Visai ne elegantiškai susigražinu ranką. Aš gi ne... aš esu aš. Bandau prisiminti, tas jo galantiškumas man patinka, ar erzina. Nežinau.

Mūsų mažytė virtuvėlė papuošta Kalėdoms kvepia kava. „Kiek tau cukraus?“ - jis pastumia man puodelį ir cukrinę. Giliai įkvepiu karštos kavos aromato ir užmerkiu akis. Atsimerkiu. Jis vis dar čia. Vis dar su šypsena. Kodėl jis man toks malonus?.. „Nežinojau, kas tau labiau patinka...“ – tęsia jis susigražinęs akių kontaktą ir dėlioja ant stalo dėžutes su suši. Kažkas mano viduje jam ploja atsistojęs, o aš vis ieškau kabliuko.

Pamaži mane paperka jo rūpestingumas (o gal tiesiog soti esu taikesnė). Galiausiai jis ištraukia desertą ir, rodos, pasaldina net balso toną. „Žinai, aš pagalvojau... Na, kad... Gal Tu... Mes gi taip ilgai dirbsim... Gal norėtum Naujuosius sutikti kartu?“ – paskutinį sakinį tiesiog išberia ir užtrunka, kol suprantu. Lėtai kramtau didelį deserto kąsnį ir žiūriu į jį. Jis gal net nervinasi... kantriai laukia. Gurkšteliu kavos ir metu: „Gerai.“ Jo veidas vėl nušvinta: „Nieko ypatingo, tiesiog... Nesinori būti vienam. Pamaniau, kad ir tu... Užsuksim į kokį barą, išlenksim po taurelę...“ Aš vėl abejingai jam pritariu. „Kiek skolinga už pietus?“ – nutraukiu jo lėtą minčių seką. Jis mykia, kad nieko, o aš padedu banknotą ant stalo ir pasiūlau grąžą atnešti vėliau.

Mano šaltumas ištirpsta vos tik grįžus prie darbo stalo. Pirma smogia savigaila, kad atrodau tokia apgailėtinai vieniša. Tada savigrauža, kad priėmiau neaiškų to... po velnių... gražuolio kolegos kvietimą. O tada nubunda žvėris... Aš gi jam parodysiu! Darbe visada turiu ištikimąją juodą suknelę, paskutiniame stalčiuje dar guli šešėlių rinkinys gautas iš kolegės... Taip pamažu susidėliojau planą. Ir nuovargis išsiblaškė, ir šypsena įgavo tokį... azartiška atspalvį. Aš nesu lengvas grobis. Nesu. Tuo įtikėjus darbai ėjosi puikiai ir laikas tiesiog prabėgo.

Tualete įvykdžiau Pelenės vertą virsmą ir, grįždama prie savo darbo stalo, iš tolo matau, kad jis laukia. Po pažastimi stipriau spusteliu krepšelį su džinsais ir besimaivydama labai stengiuosi nesuklupti. Jis atsisuka ir jau žiojasi kažką sakyti, bet praviros lūpos sustingsta, o apstulbusios akys mane apžiūrinėja. Tirpstu iš pasitenkinimo. Laukiu kokio džentelmeniško komplimento, o jis ištiesia delną: „Grąža.“ Ne, aš nenuliūstu. Aš įsižeidžiu. Užsidegu. Paimu pinigus. Mūsų delnai vėl susiliečia. „Pašildysiu automobilį,“ – pasako jis ir dingsta. Mano nuotaika šiek tiek subjuro, todėl darbo vietą tvarkausi ilgai. Žinau, kad jis palauks.

Randu jį nuobodžiaujantį automobilyje. „Kas nors nutiko? Užtrukai,“ – ramiu balsu klausia jis. Vėl atsakau abejingai, bet teisingai – viskas gerai. „Tu taip gražiai atrodai. Žinai, aš pasimečiau...“ – kalba jis sau monologu sukdamas iš kiemo, o aš tik šypsausi. Neištvėrusi atsakau į jo rūpestingą žvilgsnį šypsena. Tebūnie. Juk šiandien šventė!

Pasirenkame tą patį barą, kurį mėgstame su kolegomis. Ir meniu mokame atmintinai, ir miesto eglė visai šalia. Jis padeda man nusirengti paltą, pakabina. Sėdim laukdami padavėjos, o manęs neaplaidžia mintis, kokia mudu graži pora. Gėrimai, užkandžiai... Pokalbis pamažu įsivažiuoja. Aptarę kalėdinį įmonės vakarėlį toliau aptarinėjame kolegas ir aš imu žavėtis jo aštroku humoro jausmu, bei gebėjimu pamėgdžioti balsus. Besijuokiant artėja vidurnaktis. Jis apmoka sąskaitą, sutariame, kad arbatpinigių paliksiu aš. Smulkmena, bet vis ne į vienus vartus.

Su žmonių minia nuplaukiame prie miesto eglės. Didesni ir mažesni draugų būreliai, šeimos... vienišių lyg nematyti. Jis pasiūlo man ranką, kad nepasimestume. Skamba neįpareigojanti muzika, aplink žiba šviesos, elektrinės girliandos, nepažįstamųjų akys ir šypsenos. Pati nežinau, dėl ko juokiuosi, bet šypsosi ir jis glausdamas mane prie šono. Renginio vedėjas garsiai skaičiuoja paskutines metų sekundes: „Keturios... Trys... Dvi... Viena...“ Krūpteliu nuo fejerverkų salvių. Jis žiūri man į akis, aš neturiu, kur dėtis – žiūriu į jį. Jis stipriau spusteli mane glėby ir pabučiuoja. Net užsimerkiu iš smagumo. Jam atsitraukus jau pati, pagauta džiaugsmingų emocijų, įsisiurbiu į jo minkštas lūpas.

Aplinkui sukasi džiūgaujanti minia, o mes stovim apsvaiginti kažkokios kvailystės. „Važiuojam pas mane,“ – kuždu jam ganėtinai garsiai ir juokdamiesi išsivaduojame iš minios glėbio. Susėdam į mašiną, jis užkuria variklį, pasitrina rankas ir uždeda vieną man ant kelio. „Tikrai pas tave?“ – šypsosi pats netikėdamas. Netikiu ir aš. Bet juk Naujieji metai. Gal ir nusipelnėm to mažyčio stebuklo.

Visą kelią jis žvilgčioja į mane, lyg galėčiau pranykti. Jaučiu pati, kad šypsausi ta kvailoka, bet labai laiminga šypsena. Mintyse vaikščioju po butą, svarstau ar viskas tvarkinga... „Čia, už sankryžos,“ – duodu jam nurodymus ir virpa kažkas viduje, nes įtariu, kad ne vyno butelį pirma griebsime. Nepajuntu, kaip atsiduriame prie buto durų. Man iškrenta raktai nuo to jo jaudinančio artumo. Jis pakelia, nusišypso (aš dar labiau susigėstu), atrakina duris, įleidžia mane pirmą ir užrakina duris iš vidaus.

Netrukus jau stoviniuojame svetainėje. Bandau būti gera šeimininke, siūlau turą po namus, bet jis apkabina mane ir užčiaupia bučiniu. Nejučia atsiduriam ant sofos. Jo rankos dar nespėjusios atšilti ir jaudulio dar daugiau. „Viskas gerai,“ – jis sunerimsta, kai susimuistau. Aš nenoriu kalbėtis. Man įsisiurbus jam į lūpas, jo rankos toliau braunasi po mano suknele. Jaučiu, kaip dar vėsios rankos užsmaukia ją iki pat liemens ir, už liemens užkišti pirštai, tempia žemyn pėdkelnes. Nesipriešinu. Žinau, kad dabar arba... dabar.

Jis įbruka ranką man tarp kojų ir, per kelnaites, stimuliuoja lytines lūpas. Mano aimanos išduoda teigiamą poveikį ir aš vėl matau jo patenkintą šypseną. Jo pirštų judesiai greit sinchronizuojasi su mano klubų siūbavimu. Jaučiu, kaip drėkstu ir noriu daugiau. Pažiūriu jam į akis ir suprantu, kad fejerverkai tarp mūsų kažką užžiebė – man užtenka linktelėti ir jo pirštai neria giliau. Toliau ir be nurodymų jis puikiai tvarkosi: randa klitorį, neria dar giliau... Aikčiodama jo glėbyje jaučiu, kaip jaudulys plūsta po visą kūną ir mintyse maldauju, kad jis užčiuoptų g-tašką. Mano noras netruko įsipildyti ir virpčiodama pasiekiau orgazmą. Ne patį stipriausią, bet puikų pradžiai. Šypsodamasis jis atkišo man tuos du drėgnus pirštus ir aš godžiai nulaižiau leisdama numanyti, kas jo laukia po to.


Monu

 
Komentarai
Naujas komentaras