Geresnio varianto beieškant

merginaE.jpg
 
Kiekviena susiduriame su ta, visada netikėta, drama „ką rengtis?“. Pasiguodžiau laiptinėje netikėtai sutiktai kaimynei, kad kitam savaitgaliui reikia puošnios suknelės, o nieko nerandu. Ji kaip mat pasisiūlė padėti pastebėjusi, kad mūsų figūros labai panašios. Nudžiugau ir nusiraminau, bet galiausiai vis tiek viršų paėmė nerimas. Ėmiau mąstyti apie jos stilių ir supratau, kad mudviejų požiūris gali nesutapti. Neramino mintis, ką reikės daryti, jei man nepatiks jos drabužiai.

Kiekviena susiduriame su ta, visada netikėta, drama „ką rengtis?“. Pasiguodžiau laiptinėje netikėtai sutiktai kaimynei, kad kitam savaitgaliui reikia puošnios suknelės, o nieko nerandu. Ji kaip mat pasisiūlė padėti pastebėjusi, kad mūsų figūros labai panašios. Nudžiugau ir nusiraminau, bet galiausiai vis tiek viršų paėmė nerimas. Ėmiau mąstyti apie jos stilių ir supratau, kad mudviejų požiūris gali nesutapti. Neramino mintis, ką reikės daryti, jei man nepatiks jos drabužiai.

Taip ir prabėgo diena su neaiškia viltimi. Pavakarieniavau su Mylimu ir sulaukusi žinutės pasakiau, kad einu pas kaimynę išgerti kavos. Jis kiek nustebo, bet neprieštaravo. Dar pajuokavo, kad kitą vakarą eis jis ir aš negalvodama pritariau.

Nusileidau aukštu žemiau ir po akimirkos mano draugiškoji kaimynė jau šypsojosi tarpduryje. Su chalatu. Akivaizdžiai dar šilta po dušo. Sutrikau. Pasisiūliau ateiti vėliau, bet ji teisinosi, ką tik grįžusi iš sporto klubo ir primygtinai reikalavo užeiti. Esą dabar pats laikas ir dar spėsiu ką nors nusipirkti, jei man niekas nepatiks. Šitie jos žodžiai man patiko, o tai žavingai šypsenai atsispirti tapo neįmanoma.

Senokai bebuvau jos namuose, todėl akys pačios lakstė po butą. Paprastas stilius, šviesios spalvos... Ėmiau žavėtis jos skoniu. Buvau pakviesta prisėsti virtuvėje prie baro. Du grakštūs garuojančios kavos puodeliai jau laukė ant tamsaus stalviršio. Atsisėdau ant aukštos kėdės ir net sumykiau iš pasimėgavimo įkvėpusi gėrimo aromato. Ji nusijuokė. Klestelėjo ant kėdės šalia ir ėmė entuziastingai pasakoti apie savo naują kavos aparatą.

Nuostaba mano veide tik didėjo, nors visai nesiklausiau. Prieš mane gundančiai atsivėpė jos minkšto chalato kraštai ir pasirodė ten pūpsantys du minkšti apvalumai. Nė neabejojau – ji be liemenėlės. Žinojau, kad neturėčiau spoksoti, bet mano bandymai įsiklausyti į tai, ką ji kalba, buvo beprasmiški. Jai moteriškai gestikuliuojant, rodės, įžiūrėjau stambokus, stangrius spenelius. Pala, pala...

Įsikibau į kavos puodelį ir ėmiau siurbčioti tamsų skystį visiškai pamiršusi, kad norėčiau bent pusės šaukštelio cukraus. Norėjau visai ko kito ir tas noras mane gąsdino.

- Pieno? – pasiteiravo ji.

Nedrįsdama prisipažinti, kad neišgirdau, atsisakiau. Ji irgi kibo į puodelį. Stengiausi žiūrėti jai į akis, vengti krūtinės, bet nuleidusi akis pamačiau jos ilgas, dailias kojas. Taip belakstydama akimis, turėjau pasirodyti, kaip beprotė. Bet būtent taip ir jaučiausi: lyg netekusi proto. Dar šįryt buvau patenkinta savo vyru ir neįsivaizdavau nieko geriau, o štai mano geismai jau sukosi aplink šitą patrauklų kūną priešais. Moterį? Moterį!

- Tu, tikriausiai, nekantrauji pamatyti sukneles? – nusišypsojo ji pastebėjusi mano išsiblaškymą.

Aš kažką numykiau ir paėmusi už rankos ji nusivedė mane į miegamąjį. Aš dar labiau sutrikau jausdama jos švelnų, šiltą prisilietimą, kuris virpuliukais nubėgo per kūną. Man nurodė sėstis ant didelės, minkštos lovos ir atvėrė spintą, kaip margiausių lobių skrynią. Ji atsisuko ir teatrališkai išskėtė rankas.

- Mano kukli drabužinė tavo paslaugoms,- ir vėl su ta į širdį einančiai šypsena.

Šįkart jau galėjau išreikšti savo nuostabą žodžiais, nors sakiniai dar buvo kiek padriki ir jaudulio suvirpinti. Nieko nelaukdama ji ištraukė trejetą puošnių suknelių ir liepė pasimatuoti. Aš vėl sutrikau. Žvalgiausi vonios durų. Ji vėl nusijuokė.

- Liaukis, mes juk merginos! – tarė ji lyg mokyklos laikais ir atsegusi padavė man vieną suknelę.

Atsistojau, patiesiau ją ant lovos. Dar kartą žvilgtelėjau į kaimynę. Jai į akis, nors labai norėjosi pažvelgti į iškirptę. Nusivilkau palaidinę, nusismaukiau aptemptus džinsus ir likau vienais apatiniais. Paskubomis įlindau į suknelę ir paprašiau, kad užsegtų nugarą. Ji priėjo taip arti, kad galėjau jausti chalatą liečiant mano nuogą ranką. Kankinamai ilgai ji tempė į viršų smulkų užtrauktuką ir užsegusi žvilgtelėjo į veidrodį man per petį. Galėjau jausti jos kvėpavimą visai visai šalia.

- Kaip nulieta! – džiaugsmingai pareiškė ji.

Aš stovėjau išsišiepusi. Suknelė išties atrodė puikiai, nors spalva ir ne mano mėgstamiausia. Per dieną apsitrynęs makiažas ir nerūpestingai į kuodą susukti plaukai... Jaučiausi pakankamai graži, bet nesuvokiau šalia stovinčio, gundančio kūno siunčiamų signalų. Sukausi pažvelgti jai į akis, bet ji staigiai atšoko.

Padavė dar vieną suknelę. Ėmiau mykti, kad bus gerai primoji, bet ji tikino, kad būtina surasti geriausią variantą. Įkalbėjo. Vėl mano nugara lėtai slinko užtrauktukas, o aš virpčiojau viduje nuo kiekvieno atsitiktinio prisilietimo. Vėl akimirką likau su apatiniais, bet kaip mat įšokau į kitą suknelę. Šita dar labiau išryškino figūrą. Ji perbraukė ranka man per nugarą, pagyrė kaip tinka įsiuvai, o aš ėmiau juoktis, kad su šita suknele negalėsiu valgyti. Sutarėm ir ji ištraukė dar vieną puošnų drabužėlį. Suknelė ant plonyčių petnešėlių su korsetu. Pažiūrėjau į ją, nors supratau pati.

- Aha, čia liemenėlės nereikia... Bet labai gerai laikosi. Pabandyk!

Delsiau. Mačiau veidrodyje, kaip ji seka mano judesius. Lėtai nusirengiau tą prigludusią suknelę ir jau ilgiau likau su apatiniais, bet liemenėlės nusiimti nesiryžau. Įlipau į puraus tiulio sijoną, užsitempiau iki liemens ir priglaudžiau prie krūtinės siuvinėtą korsetą. Vėl pajutau kaimynę šalia. Pagavau jos žvilgsnį veidrodyje. Ji pakando lūpą ir viena ranka atsegė man liemenėlę. Iš nuostabos išplėčiau akis, bet nemeluosiu – pamaniau, kad tai palankumo ženklas.

Nusiėmiau liemenėlę ir jau neskubėjau prisidengti krūtinės. Atsisukau į kaimynę. Ji akivaizdžiai spoksojo į mano kūną. Paprašiau pagalbos. Ji akimirką dar stovėjo, bet netrukus vėl užsegė suknelės užtrauktuką. Šįkart daug greičiau. Netikėtai tvirtai suėmė mane už liemens ir prisiglaudusi padėjo smakrą man ant kaklo.

- Tu liekna, kaip smilga... – atsiduso, o jos šiltas kvėpavimas nubėgo per mano nuogą krūtinę.

Išties veidrodyje atrodžiau žavingai. Pati sau patikau. Užplūdo pasitikėjimas savimi. Pasisukau ir švelniai sugriebiau jos veidą delnais.

- Pati tu tokia! – abi išsišiepėm ir ugnelės jos akyse mane tiesiog užplieskė.

Įsisiurbiau į jos minkštas, saldžias lūpas. Ji atsakė tuo pačiu. Jos rankos ant mano liemens spustelėjo mane arčiau ir mūsų kūnai lietėsi aistringai pinantis liežuviams. Uodžiau jos saldų kūno kvapą, mėgavausi odos švelnumu ir pamažu galvoje tilo mintys apie tai, kad aš ne tokia, kad moterys manęs netraukia, kad namie laukia vyras.

Ji įsigudrino ir atitraukė suknelės užtrauktuką. Aš pati padėjau jai ją nutraukti žemyn ir maloniai glaudžiausi prie jos švelnaus chalato vėl bučiuodama jai lūpas. Įsidrąsinau ir atrišau jos chalato diržą, nusmaukiau tą minkštą uždangalą jai nuo pečių ir supratau, kad nuojauta manęs neapgavo. Ji buvo visiškai nuoga. Nei liemenėlės, nei kelnaičių, nei plaukelio. Nuo vasaros saulės dar rudas, stangrus kūnas tiesiog turėjo būti garbinamas. Guodė mintis, kad gal buvau suviliota, bet greit ir jai galvoje neliko vietos, kaip ji ėmė bučiuoti man kaklą ir rankomis žaidė krūtimis, pirštais stimuliuodama spenelius.

Pyptelėjo mano telefonas. Persigandau sugražinta į realybę. Atstūmiau ją ir puoliau skaityti žinutę. Širdis smarkiai daužėsi krūtinėje. Kas kitas, jei ne manasis... Jei tik jis žinotų... Į jo subtilų pasiteiravimą, kada pareisiu namo, atsakiau taip pat paslaptingai. Virpančiais pirštais dėliojau raides ir tik žvilgtelėjusi į veidrodį prisiminiau, kas vyksta. Pagavusi mano žvilgsnį ji vėl priėjo prie manęs. Pirštų galiukais perbraukė man per pilvuką žemyn ir užkabinusi pirštus už kelnaičių liemens ėmė smaukti jas žemyn. Žiūrėjo man tiesiai į akis pačiu nekalčiausiu žvilgsniu. Galėjau bet kada ją sustabdyti, bet... jaučiau tarp kojų besikaupiančią drėgmę, kūnu bėgiojantį karštį... Niekaip negalėjau atsispirti. Mikliai išsiunčiau žinutę ir, vieną po kitos, iškėliau kojas iš kelnaičių.

 

Monu

>> antroji istorijos dalis "Geresnio varianto beieškant (II)"

 
Komentarai
Naujas komentaras