Sekso istorija: "Kas bus, tas... " (IV dalis)

 
9 komentarai
Tikrai atrodžiau susitaršiusi, bet netrukus širdies ritmas normalizavosi iki, atostogoms leistinos, kiek aukštesnės normos, išblėso mergaitiškas skruostų raudonis, o paraudusių kelių baro apšvietime niekas neturėtų pastebėti. Dėl viso pikto, nuploviau juos šaltu vandeniu. Dar pasisukiojau prieš veidrodį norėdama įsitikinti, ar viskas gerai, ir užrakinusi duris grįžau prie baro. Čia manęs jau laukė šviežias kokteilis. Padėjau raktus ant stalviršio ir pridengiau pirštais. Barmenas juos sugriebė ir mažumėlę pakovojom, kol juos atidaviau.

„Išdykėle tu...“ – žinojau, kad tai ne už pasižaidimą raktais.

Su antruoju kokteliu scenarijus smarkiai nesikeitė: mano akys klaidžiojo minioje, o mintys neatsitraukė nuo kartais viena akimi stebimo barmeno. Jis buvo toks pat žavingas, kaip vakar vakare, tik jau dabar labiau mano, nors liko ištikimas savo darbui ir paslaugiai tenkino klientų pageidavimus. Ištaikęs pauzę priėjo prie manęs, palinko arčiau ir pasiteiravo, ar nenuobodžiauju. Nieko neatsakiau, tik reikšmingai numykiau.

„Paliesk save taip, kaip nori, kad aš liesčiau.“ – pasakė jis taip tyliai, jog net suabejojau išgirdusi teisingai.

Kai pašauktas prie kito baro galo mirktelėjo man akį, supratau, kad viską girdėjau teisingai ir, tik dabar, mintyse aidėdami užkaitino mano kūną jo žodžiai. Čia? Dabar? Jis gal visai pašėlo?... Ne, tai aš pašėlau, kad leidžiuosi į tokius žaidimus. Pastebėjau, kad jis dabar dažniau į mane žvilgčioja, bet nedrįsau... Tas jo veriantis žvilgsnis...

Aplaižiau rodomojo piršto galiuką, sudrėkinau juo lūpas. Tuo pačiu pirštu ėmiau vedžioti palei taurės kraštą. Tada vėl į burną. Pamačiusi, kaip jis į mane žiūri, norėjau eiti toliau, bet visi tie žmonės aplink... Jis vėl priėjo arčiau. Nutvilkė skruostus drąsiais komplimentais ir, nutaikęs progą, krimstelėjo mano piršto galiuką. Aš suvaidinau skausmą ir, lyg įsipjovusi, vėl įsikišau jį į burną. Velniškai norėjau įsisiurbti šitam negeriečiui į lūpas, bet jis vėl nutolo pilstyti alų ir plakti kokteilius.

Nors žmonių buvo jau gana daug, bet kėdė man iš dešinės liko tuščia. Iš kitos pusės nebuvo net kėdės, o šokių aikštelė – man už nugaros. Lyg ir nedaug šansų būti pastebėtai ne tų akių. Pagavau jo žvilgsnį ir pirštų galiukais lėtai braukiau nuo ausies, per savo nuogą kaklą, iki peties. Jis mirktelėjo, lyg siųsdamas patvirtinimą. Tada braukiau per palaidinės iškirptę, lyg netyčiom, pirštų galiukais kliudydama krūtinės odą. Jis gundančiai šypsojosi.

Net pati nustebau, kaip įsitraukiau į šitą žaidimą. Žinojau, kad kiekvienu žvilgtelėjimu jis kažko tikisi, ir norėjau, kad nenusiviltų, bet žinojau, kad linksmybės tęsis iki paryčių todėl nebuvo kur skubėti. Pasirėmusi alkūne į barą ir siurbčiodama koktelį tikrai neatrodžiau labai besilinksminanti, bet mano kraujas virė. Vėl grįžau prie taurės krašto, vėl paliečiau savo petį ir, nutaikiusi momentą, kai, rodos, niekas nemato ir tik jo vieno akys įsmeigtos į mane, užkišau ranką po palaidine ir dešinės rankos pirštais ėmiau švelniai sukioti kairį spenelį. Jis apsilaižė viršutinę lūpą. Kai priėjo arčiau, pakeičiau puses ir po kelių akimirkų mano stangrūs speneliai jau vėl buvo įsirėžę į švelnią palaidinės medžiagą.

Jo akys degė, ir ta ugnis plieskė iki pat mano tarpkojo. Neramiai suspaudžiau klubus, ir jau pasilenkiau prie baro, kad galėčiau savo barmenui pakuždėti apie kaistančią atmosferą, bet staiga į kėdę man iš dešinės pasikėsino stambus vyriškis, ir nutraukė visą intymumą. Jis pasiteiravo, ar ne užimta, atsisėdo ir droviai šyptelėjo. Jis akivaizdžiai norėjo pabendrauti, o aš neturėjau, kur dingti... Gavęs alaus bokalą pradėjo pokalbį nuo „Į sveikatą, panele!”. Aš tik mandagiai šypsojausi ir trumpai atsakinėjau į jo banalius klausimus, akim vis užkliudydama simpatiškąjį barmeną, kuris irgi nesidžiaugė mano nauju kompanionu, tik iš po jo darbinės šypsenos tai mažai tesimatė.

Laikas dabar slinko tingaus vėžio žingsniu. Tuščiai juokdamasi iš neskoningo humoro toliau gaudžiau akimis barmeną ir pavydas persmelkė krūtinę, kai pamačiau, kad jis kužda į ausį kažką labai simpatingai padavėjai, o ji varto akis jo klausydamasi ir pašėlusiai šypsosi. Ar tik nebus tie patys saldūs komplimentai, kuriais mano savimeilę peni...

Po kelių minučių netikėtai užsižiebė mano telefono ekranas. Gavau žinutę nuo barmeno: „Personalo WC. Dabar.“ Nužvelgiau barą – jo nebuvo. Laukė? Mano kraujas vėl atšilo. Mandagiai atsiprašiau pašnekovo ir, prisimindama ankstesnę sceną, jau tikėjausi kažko panašaus. Nors ne... Dabar norėjau iškelti bent mažą pavydo sceną, apšaukti jį mergišium, bent apsimesti įsižeidusia vien tam, kad jis dar stipriau suspaustų mane glėby, kad vėl tuo diktatorišku balsu pasakytų, jog aš jam svarbesnė už kitas (bent šiandien), tačiau buvo visai kitaip.

Prastai apšviestas koridorius buvo tylus ir tuščias. Nedrąsiai timptelėjau rankeną – atrakinta. Širdis nudžiugo ir apsižvalgiusi, ar niekas nemato, žengiau į vidų. Sustingau akimirkai tarpdury:

„Aš...“ – prie kriauklės stovėjo ta pati žavi padavėja. Panašaus ūgio kaip aš, tamsi, smulki, bet su putlia, juodais marškinėliais aptempta krūtine, tamsiai mėlyna prijuoste ant grakštaus liemens ir juodom, laibai prigludusiom kelnėm, kurios išryškino jos riestą užpakaliuką. Nepaneigsiu, vaizdas buvo vertas dėmesio, tačiau ne šito tikėjausi.

„Ne, ne. Viskas gerai. Užeik.“ – ji draugiškai nusišypsojo ir ta šiluma akyse ištirpdė mano baimę, tačiau nežinia niekur nedingo – vis dar jaučiausi atsidūrusi ne vietoje.

„Man...“ – bandžiau pasiteisinti, kodėl braunuosi į personalui skirtas patalpas, bet ji kaip mat mane pertraukė:

„Aha, mane čia irgi atsiuntė. Perspėjo, kad tu – tikra išdykėlė...“ – ji šyptelėjo, o aš nuraudau. Turėjau nurausti. Tai štai, ką jis jai kuždėjo... Viską?!.. Ji pastebėjo mano pasimetimą ir nusišluosčiusi rankas priėjo arčiau. Aš jau beveik rėmiausi nugara į duris, kai ji, visu kūnu, prie manęs prisiglaudė.

„Užsimerk,“ – saldžiai jos rausvose lūpose nuskambėjo nurodymas.

Taip ir padariau. Uodžiau jos gaivų kvepalų aromatą, jaučiau kūno šilumą, karštą kvėpavimą. Ji pakštelėjo man į lūpas. Atsimerkiau iš nuostabos. Ji šypsojosi. Aš nežinojau, ką jaučiu, bet širdis ėmė plakti greičiau. Ji perbraukė nykščiu man per skruostą, apsilaižė lūpas ir vėl mane pabučiavo. Labai švelniai, lėtai liežuviu prasibrovė pro mano praviras lūpas. Aš vis dar negalėjau pajudėti. Ji myktelėjo iš malonumo.

„Tu tokia saldi...“ – ko ne sumurkė žavingoji bučiuoklė ir, neleidusi man ištarti nė žodžio, vėl įsisiurbė į lūpas. Dabar jau drąsiau, energingiau... Dabar ir aš atsakiau į jos bučinį, įsitvėriau jos liauno liemens ir mūsų krūtys maloniai įsirėžė vienos į kitas. Abi tyliai aimanavom ir dūsavom. Jos akyse buvo tas „kažkas“, kaip ir pas barmeną, kas vertė mane daryti tai, apie ką net nebūčiau pagalvojusi. Kol aš spėliojau, kas taip varė mane iš proto, ji įspraudė šlaunį man tarp kojų ir padėjusi delną ant pilvo, dar stipriau prispaudė mane prie durų.

Jaučiau, kaip stipriai tvinkčioja mano raumenukai žemiau pusiaujo ir norėjau, kad ir ji tą pajustų. Kai mūsų lūpos vėl susikibo bučiniui, aš paėmiau jos ranką ir, kilstelėjusi savo trumpą sijonėlį, nuvedžiau ten, kur nebuvo kelnaičių. Vos pajutau jos vėsius pirštus ant savo jautrios odos, man užgniaužė kvapą. Ji šiek tiek atsitraukė, bet, dabar jau be mano pagalbos, tvirčiau spustelėjo mano Veneros kalnelį.

„Oho...“ – jos veidą nuspalvino maloni nuostaba. Ji smalsiai judino pirštų galiukus ten, kur drėgna ir netrukus aiktelėjau, pajutusi, kaip du jos smulkūs pirščiukai neria gilyn. Mes vėl švelniai glamonėjomės, o ji lėtai judino pirštelius. Buvau neįtikėtinai sudrėkusi.

Staiga pajutau tarp mūsų kažką vibruojant. Telefonas! Atsitraukusi, laisva ranka ji atidarė naują pranešimą, bet žvilgtelėjusi į mane, tyčia ėmė greičiau judinti pirštus.

„Turiu eiti,“ – teištarė ji, kai ištraukė pirštus iš manęs ir, įsikišusi telefoną atgal į kišenę, juos lyžtelėjo. Buvau taip arti... Norėjosi jos nepaleisti, bet negalėjau. Ji pasiėmė popierinį rankšluostį ir kitą įbruko man, vis varstydama mane tuo kaitinančiu žvilgsniu.

„Raktus atiduok prie baro,“ –pasakė lyg niekur nieko ir, galvos mostu nurodžiusi man pasitraukti nuo durų, išėjo. Aš taip ir likau praskėstom virpančiom kojom, su popieriniu rankšluosčiu rankose. Norėjosi dabar pat, jau savo pirštais, užbaigti jos pradėtą darbą, bet... Pasinaudojau rankšluosčiu būtent taip, kaip ji tikėjosi, ir nusiplovusi rankas grįžau prie baro. Apsimečiau, kad veidrodžio nė nematau – bijojau, kad dabar ir mano akyse šoka velniukai, nes kraujas gyslose tikrai velniškai šėlo.

Trečioji dalis - Sekso istorija

Monu

Atsiųsk savo sekso istoriją ir gauk prizą

 
Komentarai (9)
Turiningos atostogos...
Patiko ;)
visuomet laukiam savaite :) tik nelabai yra ko laukti
kuo toliau, tuo ilgiau laukti... gal tegu kitas zmogus su naujom fanazijom geriau pradeda kurti?
Monu issiseme
kada ikelsit kita daly as nekantrauju!
patiko istorija :)
gera istorija :) perskaiciau visas dalis, bet kaip suprantu cia dar nepabaiga :) laukiu tesinio :)
gera istorija, tik mazai tokiu merginu.....:(
Naujas komentaras