Sekso istorija "Sekmadienis - šventadienis"

 
4 komentarai
Mano tėvai – karštai tikintys krikščionys, todėl kiekvieną sekmadienio rytą visi kartu važiuojame į mišias. Žinoma, anokia čia kančia sėdėti tarp išsipusčiusių bobulyčių ir nutaisius nekaltą veidelį klausytis malonaus kunigo balso aidinčio šventovės skliautuose. Kita vertus, dviveidiškumas sukelia nepatogumų. Kad ir išpažintys: klausykloje mano skruostai visad pragariškai liepsnoja klausantis kaip tas pats malonus kunigo balsas tėviškai mane bara už visus šabloniškus „neklausiau tėvų“, kol mintyse, lyg kino juostoje, bėga mano ne vaikiški nusižengimai gimdytojų primestoms normoms. Taigi ir šio sekmadienio laukiau, kad galėčiau užsiimti tuo, kam mano šeima visiškai nepritaria.

Viską iš anksto kruopščiai suplanavau ir suvaidinau, kad blogai jaučiuosi. Kai jaukas buvo prarytas aš nepakildama iš lovos siurbčiojau mamos atneštą žolelių arbatą, o iš vidaus kaitau nekantraudama, kada jie pagaliau išvažiuos. Vos išgirdusi spragtelint užrakinamas duris paskambinau mylimajam ir šokau iš lovos. Turėjau vos kelias minutes. Pasikeičiau asketišką pižamą į spintos gelmėje slepiamus, žaviai nėriniuotus baltus apatinius Paskubomis pasidžiaugiau savimi veidrodyje: pakedenau plaukus, pasiblizginau lūpas...

Trumpas skimbtelėjimas į duris nutraukė nereikalingas grožio procedūras ir dėl viso pikto užsimetusi ilgą beformį frotinį chalatą nubildėjau laiptais žemyn. Taip, tai jis! Virpančiom rankom atrakinau duris, įleidau jį vidun ir atsargos dėlei peržvelgiau gatvę, ar kokia, į bažnyčia nueiti patingėjusi, kaimynė nepastebėjo mano nederamo svečio. Uždariusi duris užsukau dukart ir atsigręžusi į laukiantį vaikiną laukiau patvirtinimo, kad automobilį pasistatė pakankamai toli. Viskas ėjo kaip per sviestą ir su vaikišku entuziazmu šokau jam į glėbį.

Po kelių ilgesingų ir kvapą gniaužiančių bučinių buvau nunešta į savo miegamąjį. Vargiai begalėdami atsiplėšti vienas nuo kito ilgainiui išsivadavom iš drabužių ir kritom į baltus patalus. Jis mažais bučinukais skynėsi kelią žemyn, o aš gaudydama orą gniaužiau pirštais jo šokoladines garbanas. Buvau beprotiškai išsiilgusi jo vyriškų rankų prisilietimų, jo aistringų bučinių, jo karšto alsavimo...

Pramerkusi akis pamačiau tarpduryje stovint savo įbrolį. Veikiausiai rūpestingi tėvai atsiuntė jį manęs slaugyti, o jis su džiaugsmu pasinaudojo proga praleisti pamaldas. Jau žiojausi įspėti savo vaikiną, kad mus pričiupo, bet įbrolis, vos pridėjęs pirštą prie savo lūpų, mane nutildė ir velniškai kilstelėjęs antakius davė leidimą tęsti. Baimės sąstingis peraugo į dar nepatirtą geismą ir skatinamai skėstelėjusi kojas greit pajutau ten mylimojo glamones, tik dabar akių nebeužmerkiau – negalėjau jų atitraukti nuo begėdiško įbrolio žvilgsnio. Rodos jis gręžė mane kiaurai. Kuris? Abu...

Drėgni, intensyvūs mylimo bučiniai ten žemai visada varo mane iš proto, bet pašaipiai rankas ant krūtinės sukryžiavusio įbrolio akys buvo kažkas naujo. Net savaime sprūstančios aimanos įgavo demonstracinį pobūdį – norėjosi parodyti, kad nepaisant visko, aš mėgaujuosi tuo, ką darau. Laimė, kad mano vaikinas negaudo mano žvilgsnio, kai darbuojasi liežuviu ir galėjau begėdiškai aimanuoti įsmeigusi akis į įbrolį, net kai galiausiai pasiekiau viršūnę.

Pergalingai šypsodamasis mylimas pakilo virš manęs pelnytam bučiniui, bet jo šypsena kaip mat išgaravo, kai mano įbrolis ironiškai pasisveikino. Kai mano vaikinas nustėro iš baimės spėjau įsitverti į jį taip, kad nešoktų iš lovos ir greitosiomis paaiškinau, kad neturime kitos išeities, antraip turėsiu labai rimtų problemų su tėvais. Įbrolis man paantrino ir blogietišku juoku palydėjo patarimą būti klusniais. Nežinia, labiau pasiaukodamas vardan meilės, ar tiesiog iš baimės, bet mano mylimasis tapo klusniu šunyčiu didelėmis, drėgnomis akimis.

Įbrolis triumfavo - įsitaisė į fotelį prie durų ir su pavydėtinu pasimėgavimu nurodė kaip mums įsitaisyti. Aš buvau viršuje ir vėl galėjau žiūrėti jam į akis. Apžergtas mano vaikinas dabar jau veikė vien automatiškai, su siaubu veide, tačiau tai manęs per daug netrikdė ir ilgainiui vėl aimanavau iš kūną užplūstančios palaimos, pagal įsakymą gniauždama delnuose krūtis.

Vos linktelėjau bučiuoti mylimą tikėdamasi bent kiek jį prislopinti įtampą, mums šaltai buvo nurodyta kaip keisti pozą. Šį kart įsitaisėm misionieriškai, bet vėl tik aš galėjau netrukdomai stebėti įbrolį. Jis sėdėjo ramiai, lyg stebėdamas kontraversišką dokumentinį filmą ir kartkartėm primerkdamas akis ar kilstelėdamas antakį, kad parodytų jog įdėmiai seka. Tačiau aš buvau jautresnė nei kada nors anksčiau ir net nuo grynai mechaniškų, bet atidžių mylimo judesių netrukus virpėjau gniauždama antklodę.

Šiaip ar tai, mano vaikinas – ne robotas ir galiausiai jo kūnas įveikė baimės sukeltą sąstingį. Skausmingu atsidusimu ir dar keliais truktelėjimais jis baigė manyje. Mano bandymas šyptelėti nė kiek jo nenuramino, todėl paklusęs mano įbrolio nurodymui susitvarkyti vonioje kaip mat išlipo iš lovos. Nuskuodžiau paskui surinkusi jo drabužius, o jis tik nebyliai apsiprausė, apsirengė ir šovė pro duris žemyn. Įbrolis dar pavymui pašaipiai atsisveikino, o piktai į jį dėbtelėjau bėgdama laiptais paskui mylimąjį.
Jis nesugebėjo deramai atsisveikinti ir vos blankiai šyptelėjo išeidamas pro lauko duris, bet ir aš pati nežinojau, ką pasakyti. Užrakinusi duris lėtai užlipau laiptais į savo kambarį, patempiau lūpą lyg ketindama pravirkti – maniau, tai privers mane palikti ramybėje ir sustojau tarpduryje. Tačiau nutiko visai ne tai, ko tikėjausi ir man beliko krimstelėti lūpą slepiant nuostabą.

Mano vyresnėlis Adomo kostiumu sėdėjo patogiai įsitaisęs mano lovoje. Ne kartą buvau mačiusi jį be marškinėlių, bet tai, ką jis ties pusiauju vargiai pridengė mano sutaršytais baltais patalais man vis dar buvo nepažįstama, o dabar lyg ir tinkamiausias laikas susipažinti. Kol aš dvejojau, jis lygiai taip diktatoriškai kaip visada pertraukė mano tylą: „Tu juk žinai, kad turim dar gerą pusvalandį, kol turėsiu juos parsivežti, o aš mačiau, kad tau patiko, mažoji ištvirkėle...“ – baigė jis mėgdžiodamas tėvišką toną, o aš svarsčiau, ko griebtis, kad šita istorija baigtųsi laimingai.
 

Monu

Atsiųsk savo sekso istoriją ir gauk prizą

 
Komentarai (4)
iskrypeliai, viskas tik klyno reikalai, jokios atsakomybes. Piskites ir dejuokite paskui, kad gyvenime nesiseka ir mirsit nelaimingi, nes viskas tik klyno reikalai ir iskrypimas
geras tik gaila kad ne as ten buvau
Wow :)
va va taip ir buna su tom religingom panom. tik niekada nedraugaukit su religingom, prazusit
Naujas komentaras