Sekso istorija: Senasis ąžuolas

 
Brigita sėdėjo po senuoju ąžuolu, augančiu vidury auksinio rugių lauko. Aplinkiniai gyventojai jau seniai abejojo, ar tas ąžuolas tebeauga. Daugelis manė, kad iš jo telikę griaučiai. Tačiau Brigita tvirtai tikėjo, kad senojo medžio šaknyse, kamiene ir šakose vis dar pulsuoja gyvybė. Ji prigludo prie sukietėjusios žievės ir užsimerkė. Gyvas. Mergina perbraukė švelniu savo delnu grubų kamieno paviršių, pirštu vedžiojo palei kiekvieną nelygumą, iškilimą, įrėžimą... kol pagaliau surado, ko ieškojusi. Nedidelė širdelė, išraižyta mažame, žievės neapsaugotame kamieno plote. Širdelės viduryje neryškiai matėsi įrėžti inicialai: “B+A”.

Vaikinas išdygo lyg iš niekur. Brigita matė jį artėjant. Dar horizonte, besileidžiančios saulės fone išvydo jo šešėlį. Tačiau prie pat jos ausies jis atsirado netikėtai. Šiltas oro gūsis jam atsikvepiant maloniai nudilgino merginos kaklą. Maži balti plaukeliai bematant pasišiaušė. Ji atsisuko ir išvydo jo bedugnes akis. Jau buvo užmiršusi, kokios jos spalvos. Nors jai atrodė, kad tokia spalva net neegzistuoja. Tiesiog buvo gera jas matyti.

Vaikinas atrodė sumišęs. Jo lūpos nervingai trūkčiojo, tarsi nenorėtų išleisti besiveržiančių žodžių. O gal tiesiog jos nežinojo, koks žodis vertas išeiti pirmas. Tačiau Brigita nelaukė, kol jos apsispręs. Ji pridėjo pirštą ir užtildė vaikiną jam nespėjus nieko pasakyti. Kai lūpos nurimo, Brigitos pirštas pamažu pradėjo slysti žemyn, kol galiukas atsidūrė prie pat tarpo. Ji palengva įsiskverbė į vidų. Tuomet tai pat lengvai ir lėtai išėjo. Vis dar žiūrėdama į tas bedugnes akis, kurių gilumoje pradėjo skilti žiežirbos, mergina priartino drėgną pirštą prie savųjų lūpų ir iš lėto jį apžiojo. Vaikinas suėmė jos ranką ir ėmė po truputį judinti pirmyn, atgal, pirmyn... Brigita, čiulpdama savo pačios pirštą, užvertė akis į dangų. Prasiskverbė nežymi aimana. Jam to ir reikėjo. Signalo.

Jis suėmė ją stipriau už pečių ir užsivertė ant savęs. Brigita paklusniai apžergė vaikino kojas, kol šis sėdėjo atsirėmęs nugara į kietą ąžuolo kamieną. Judesyje nuo merginos peties nuslinko suknelės petnešėlė. Po ja daugiau nieko nebuvo. Pasirodė balta, neturėjusi progos vasaros saulėje nudegti krūtis. Rausvas, stangrus spenelis styrojo išsišovęs į priekį. Aplink jį šiaušėsi maži pūkeliai. Brigita buvo susijaudinusi, ir tai vaikiną dar labiau užvedė. Jis delnais suėmė merginos pakaušį, sugniaužė tankų plaukų kuokštą ir prisitraukė jos lūpas prie savųjų. Akimirką jos nesilietė. Per milimetro atstumą jie jautė nuo vienas kito sklindantį karštį. Lengvi atokvėpio gūsiai pakaitomis ritmiškai glostė judviejų veidus. Brigita virpėjo, bet įdėmiai žiūrėjo į bedugnę. Ten kažkas vis žybsėjo. Kibirkštys darėsi dažnesnės, intensyvesnės, karštesnės... kol pagavo. Liepsna išsiveržė lyg iš pragaro. Brigita nusišypsojo ir užsimerkė – iškvietė tai, ko troško.

Jie prigludo vienas prie kito taip, tarsi niekada neketintų atsiskirti. Jo delnas stipriai laikė sugniaužęs merginos plaukus, ir ją tai vedė iš proto. Jai patiko, kai jis buvo grubus. Kol jie bučiavosi, Brigita nesusilaikydama vis krimstelėdavo jo lūpą. Dar. Ir dar. Norėjo, kad jis įnirštų. Norėjo, kad jis ją paimtų. Nejučia, instinktyviai, lyg gamta diktuotų, ką jai daryti, Brigita ėmė judinti savo klubus pirmyn ir atgal. Jautė, kaip jos apnuogintas tarpukojis trinasi į jo kylančius džinsus. Kuo toliau tai darė, tuo labiau jautė, kaip jis vis arčiau jos. Spaudimas iš apačios traukė aimanas vieną po kitos. Vis stipresnes ir garsesnes. Jos prasiverždavo pro lūpų kampučius, nes visa kita buvo prigludę prie jo lūpų. Vis dar laikydamas plaukus, kita ranka jis nuplėšė vieną petnešėlę, kuri dar laikėsi. Brigitos krūtys pasirodė visu gražumu ir ėmė nevaržomai judėti kartu su ja. Vaikinas atsiplėšė nuo jos lūpų ir įsistebeilijo į tą vaizdą, lyg nieko gražesnio nebūtų gyvenime matęs. Brigita žiūrėjo tiesiai jam į akis ir vis stipriau jojo ant klubų. Jis jautė jos drėgmę, besiskverbiančią pro jo džinsus. Ilgiau tvardytis jis negalėjo. Ji pati to prašėsi.

Smarkiu, tačiau rūpestingu ir sklandžiu judesiu jis parvertė Brigitą ant drėgnos žolės lopinėlio, kuris lyg sala skendėjo rugių jūroje po senuoju ąžuolu. 

Suaugusiems.lt

 
Komentarai
Naujas komentaras