Sekso istorija: Skambutis ne laiku

 
Grįžau namo, išsirengiau dar svetainėje ir mėgavausi vėsiu oru ant nuogos odos. Nunešiau drabužius į skalbinių dėžę vonioje, pasisukiojau prieš veidrodį ir nesusigundžiau prisidengti chalatu. Virtuvėje pasiėmiau šalto vandens buteliuką ir grįžau į svetainę. Įsijungiau televizorių ir išsitiesiau ant sofos.

Net cyptelėjau, kai šaltu buteliuku netyčiom prisiliečiau prie krūties spenelio, bet buvo malonu ir pakartojau su kitu. Gulėjau ir spoksojau į savo stangrius spenelius. Jau prieš tai svarsčiau, kad reikėtų užsisakyti picą, o dabar įsivaizdavau, kaip atidarau duris nuoga. Net ilgi šalto vandens gurkšniai nenumalšino mano viduje kylančios audros.

Nejučiomis ranka atsidūrė man tarp kojų ir buvau pakeliui į trokštamą palengvėjimą. Mano kūnas užsivedė stebėtinai greitai ir jau brukau vidun pirštus, kai suskambo mano mobilusis. Keikdamasi pašokau nuo sofos ir nuskubėjau į miegamąjį, kur ant lovos šokčiojo telefonas. Stengiausi laikyti kojas suglaudusi ir išlaikyti tą sukilusį jaudulį kūne.

- „Labas,“ – kitame laido gale nuskambėjo gilus mano darbo kolegos balsas.

- „Labas dar kartą. Kas nutiko?“ – stengiausi būti dalykiška, bet norėjosi kuo greičiau tęsti, ko nebaigiau.

- „Tu jau namie?“ – pasiteiravo jis abejodamas.

- „Taip, namie,“ – atsakiau per greitai.

- „A... Aš tik... Tik galvojau apie tą nebaigtą formą... Na, tada baigsime rytoj,“ – vebleno jis sutrikęs.

- „Gerai,“ – vėl paskubėjau, bet... aš irgi norėjau greičiau baigti.

- „Aš gal sutrukdžiau... Tu kažką veikei?“ – nedrąsiai paklausė jis po pauzės.

- „Na... sėdėjau ir masturbavausi. Nieko svarbaus,“ – išrėžiau nepagalvojusi .

Kitame telefono stojo tyla. Vos girdėjau jį kvėpuojant. Nustėrau pati ir laukiau, kada baigsis tyla.

- „Tu... Tu neturėtum man sakyti tokių dalykų...“ – tęsė jis maloniai susijaudinusiu balsu.

- „Na... Tu paklausei. Tokia tiesa. Buvau jau visai orgazmo ir turėjau liautis, kai tu paskambinai.“

- „Nejuokauk taip, Gražuole,“ – atsiduso jis ir mane sužavėjo tai, kad jis negali patikėti tuo, kas iš tiesų vyksta.

- „Nejuokauju. Prisipažink, susijaudinai?“ – erzinau pasismailinusi liežuvį.

- „Ką tu darai?..“ – vėl bejėgiškai nutilo jis. „Žinoma, kad susijaudinau.“

Karščio banga perskrodė mano įsiaudrinusį kūną ir aš staiga išdrąsėjau.

- „Mmmm... Ištrauk jį,“ – įsakiau.

- „Ne... Klausyk... Mes... Mes negalime to daryti,“ – varžėsi jis su juntamu noru pasiduoti.

- „Ištrauk!” – pasakiau ir pati nusigandau savo valdingumo. „Na gi, padėk man.“

Girdėjau kaip jis atsiduso, padėjo telefoną ir netrukus vėl prakalbo: „Okey“.

- „Kur esi?“ – teko man vesti pokalbį toliau.

- „Miegamajame.“

- „Nusimovei kelnes? Tu nuogas?...“ – kilo mano smalsumas.

- „Taip.“

- „Lieti save?“ – kaito mano kūnas vien nuo tos minties.

- „Tu...“ – garsiai atsiduso jis. „Lyg galėčiau atsispirti...“

- „O! Puiku... Aš guliu ant lovos,“ – net savo balse girdėjau susijaudinimą. Ir iš tiesų praskėčiau kojas ir nustebau, kas esu taip stipriai sudrėkusi. Pirštai lengvai slidinėjo aplink ir gilyn.

- „Tau šiandien patiko mano suknelė?“

- „Mmm...“ – žinau, kad jis pastebėjo, kokia gili buvo šiandien mano iškirptė ir kaip glotniai ant mano kūno gulė minkšta, raudona suknelė.- „Labai patiko.“

- „Pastebėjai, kad dėvėjau kelnaites su juostele?“

- „Am... Numaniau.“

- „O dabar aš be jų...“ – erzinau toliau.

- „Na...“ – jo gilus balsas vibravo mano kūnu žemyn. Kuo puikiausiai įsivaizdavau jo šiltas rankas ant savo kūno, jo trumpą barzdą man ties kaklu, jo veriančias akis, pilnas geidulio. „Tu irgi lieti save?“ – pertraukė jis mano dūsavimais užpildytą pauzę.

- „Mhm...“ – laižiausi lūpas galvodama apie tai, ką daro jis. „Ir aš tokia sudrėkusi...“

- „Norėčiau tai pamatyti... Paliesti... Palaižyti...“ – pagaliau ir jis įsitraukė į žaidimą.

- „O taip... Norėčiau, kad įkištum ten du pirštus ir duotum man nulaižyti.“

- „Oho... Taip... Tavo speneliai sustangrėję?“

- „Labai. Galėčiau jais pjaustyti stiklą,“ – nusijuokiau ir girdėjau, kaip jis išsišiepė.

- „Neabejoju... Galėčiau juos laižyti?“

- „Ir čiulpti. Būtinai.“

- „Ir krimstelėti?“

- „O taip!..” – kaito mūsų pokalbis ir pojūčiai mano kūne, o pirštai judėjo vis mikliau.

- „O tu...?“ – sudvejojo jis.
- „O aš?... Aš galėčiau tau pačiulpti?“ – paskubinau reikalus.

- „O, žinoma!” – entuziastingai pritarė jis.

- „Aš jau arti... Turiu stabtelėti... Kaip tu? Lėtai ir švelniai...“

- „Mhm...“

- „Galvutė jau sudrėko?“

- „Jau,“ – atsakinėjo jis trumpai tarp gilių atodūsių.

- „Paragauk,“- liepia.

- „Ei... Niekad to nedariau...“

- „Padaryk,“ – nepasidaviau, - „tada aš nusilaižysiu pirštus. Papasakok, koks skonis?“

- „Na...“ – girdėjau neaiškius garsus. - „Toks... sūrokas. Neypatingas.“

- „Norėtum baigti man į burną?“

- „O!“ – nustebo jis. - „Jei tik leistum...“

- „Jei baigtum man į burną, norėčiau tave pabučiuoti ir sukišti savo liežuvį tau į gerklę, kad pajustum savo skonį.“

- „O taip... Aš jį nučiulpčiau.“

Jaučiau virpėjimą slenkant stuburu žemyn įsivaizduodama jo lūpas ir liežuvį ant savo jautrių spenelių. Jo gilus, jaudulio persunktas balsas skverbėsi į mano mintis, į kūną, į kraują... Girdėjau jo gilius atodūsius ir jaudinausi dar labiau žinodama, kaip jį jaudinu. Mėgavausi galėjimu jį kontroliuoti.

„Kaišioju gilyn du pirštus taip, kaip norėčiau, kad mane dulkintum... Greitai ir giliai... Aš tokia sudrėkusi...“ – pasakojau jam. Ištraukiau pirštus ir pasimėgaudama nulaižiau. „Ir aš tokia skani...“

- „Mmm... Norėčiau laižyti tavo putytę, kol baigsi,“ – nuspėjo jis mano mintis.

- „Mhm...“ – vėl darbavausi pirštais.

- „Kol maldausi, kad liaučiausi... Kol išlaižysiu visas saldžias tavo sultis...“

„O taip... Aš tuoj baigsiu... Turiu ten tris pirštus... Mano klitoris toks jautrus... Ooo... Na gi... Baik su manim... Dabar!” – vos išspaudžiau paskutinius žodžius, nes mano raumenukai gerokai užspaudė pirštus, o aš mykiau suspaudusi šlaunis. Girdėjau, kaip jis dūsauja ir mėgavausi kiekviena poorgazmine banga kilstelėjama jo seksualaus balso.

- „Buvo stipru?“ – pasiteiravau gal net po pusės minutės, kai jau pajėgiau kalbėti.

- „Kaip niekad...“ – vis dar lėtai dūsavo jis.

- „Paragauk,“ – vėl mečiau iššūkį ir vėl klausiausi tylos.

- „Dabar stipriau. Sūriau. Gal net kažkiek kartu,“ – po akimirkos išsamiai atsakė jis.

- „Šlykštu?“

- „Ne. Net pats nustebau. Niekad nesu to daręs. Ir nebūčiau, jei ne tu.“

„Žinau,“ – girdėjau, kad jis šypsosi. Aš irgi šypsojausi. Nuo pasitenkinimo, nuo neapsakomo malonumo, kad jis man paklūsta, - kad daro kažką, ko niekad nedrįso.

- „Ačiū tau,“ – pasakė jis švelniau nei bet kada.

- „Už ką?“ – nusijuokiau. „Tai tau ačiū. Kad nepalikai manęs vienos.“

Dar truputį pasišnekučiavom ir atsisveikinom, o aš jau svarsčiau, kada vėl apsirengti tą raudoną suknelę.

 

Monu

 
Komentarai
Naujas komentaras