Žinau, jog nebesusitiksim...

redwoman.jpg
 
2 komentarai
Visi vakarai atrodė vienodi, tad ir šis neišsiskyrė iš kitų... O ir išsiskirti nebuvo kuo... Tas pats darbas, tas pats kelias namo, tas pats žmogus laukiantis namuose. Tą vakarą nenorėjau namo. Gal dėl to, jog giliai viduje žinojau, kad jis bus kitoks, ar bent norėjau, kad toks būtų. Sugalvojau pasivaikščioti siauromis senamiesčio gatvelėmis, kuriomis, atrodo, taip senai žavėjausi...

Kažkodėl, kai lieki viena su savo mintimis, laikas labai greitai prabėga... Pradėjo temti, telefonas nerimastingai vibravo.... „Aš gi tau sakiau, kad išgersiu kavos su drauge!!!!‘ – pagalvojau  ir spustelėjau išjungimo mygtuką. Gi būna kartais, jog baterija išsikrauna pačiu netinkamiausiu metu... Ypač išmaniųjų... Nelemtasis gražino mane iš minčių, kuriose buvau paskendusi, tad išgirdau tolumoje sodraus vyriško juoko aidą... Juokas garsėjo, supratau, jog nepažįstamas balsas kalba telefonu. 
 

Neskubėdama ėjau toliau ir klausiausi svetimo pokalbio... Neprisimenu ką jis kalbėjo, gal dėl to, jog ištikrųjų klausiausi sodraus, seksualaus vyriško balso... „Iki“ te išgirdau, kai jis buvo visai šalia. Esu smalsi, todėl atsisukau, kad išvysčiau balso, kurį įsimylėjau, savininką. Mūsų žvilgsniai susitiko, jo lūpų kampučiai kilstelėjo į viršų. Aukštas, tamsiaplaukis, žavia šypsena ir nuostabiu balsu... Jaučiau, jog stebi mane ir tas jaudino... nežinau, kodėl atsisukau dar kartą ir pamerkiau akį... „O Dieve, aš juk taip nedarau!” – sukosi galvoje. Siaurose senamiesčio gatvelėse apstu atokių bromų ir vienas iš jų kaip tik pasitaikė kelyje… Nežinau, kodėl įėjau į pirmą pasitaikiusį kelyje… gal tikėjausi, kad kuo greičiau tą padarysiu po mirktelėjimo, tuo greičiau jis supras mano mintį. Sustojau. Širdis, rodėsi, nusiris į kulnus, kai girdėjau vis labiau artėjančius jo žingsnius… tai pagreitėjančius, tai sulėtėjančius, lyg abejotų. Paskutiniai žingsniai iki manęs buvo užtikrinti… 

Nepamenu, kad mane kas nors šitaip būtų bučiavęs… Mūsų liežuviai šoko vieną šokį, kaip ilgai kartu dirbančių šokio partnerių… Man patiko, jog supratome vienas kito ritmą. Jo tvirtos vyriškos rankos glamonėjo krūtis, storos lūpos aistringai bučiavo kaklą. Svaigau nuo kiekvieno jo nuodėmingo prisilietimo, virpančios kojos išdavikės jį dar labiau skatino tęsti… Kai glamonėjo apnuogintas šlaunis, mintyse maldavau, kad greičiau palytėtų pulsuojančią vietelę, kuri prašėsi būti išvaduota nuo šlapių kelnaičių. Ponas tobulas balsas atsuko mane į sieną ir spustelėjo… Tada supratau, jog nesuklydau šįryt užsidėjusi sijoną…jis kilstelėjo jį į viršų, patraukė kelnaites ir klausiamai stabtelėjo. “O Dieve, kodėl tu sustojai” – surėkiau mintyse ir išlemenau maldaujantį “tęsk”… Stipriai suėmęs už palaidų plaukų įėjo į vidų nenuėmęs kelnaičių… Žinojo, jog neištversiu, jei reikės laukti bent minute ilgiau… Svaigino bučiniais, pasitikinčiu savimi ritmu ir kas kart giliau įeidamas timptelėdavo už plaukų, taip demonstruodamas valdžią, kurios aš taip troškau…Su kiekvienu įėjimu artėjau link palaimos… Neprisimenu ar garsiai aimanavau, ar iš vis bandžiau tvardytis, tik pasiekusi viršūnę norėjau kažko stipriai įsitverti… Išgirdau, kaip nagais perbraukiau sieną…

 


Pakštelėjusi į žandą pasileidau bėgti… “Palauk, kur tu??”- jis manęs nesuprato. O aš ir nenorėjau, kad suprastų, todėl bėgdama pamojavau ir sušukau “IKI!”. Tik įsiliejusi į žmonių pilną gatvę pagalvojau: “Kodėl iki? Juk mes daugiau niekada nebepasimatysim…”
 


Ele

 
Komentarai (2)
Nei taip buvo, nei taip ką....tai tik autores pasvaigimo svajones....
Ech.,tos moterys...
Naujas komentaras