Nubausk mane

24902181000_6N3UAR4G(1).jpg
 
Kaip iš pirmo žvilgsnio suprasti, kad kuris nors žaisliukas būtent tau? Ogi labai paprastai – jei vos išvydus, sugalvoji scenarijų, kaip jį panaudosi, vadinasi, judu skirti vienas kitam...

Kaip mes su plakimo lazdele Caning! Atrodo, roleplay idėja jau kurį laiko gyveno kažkur pasąmonėje, ir Caning ją iššaukė į paviršių…
-    Negaliu patikėti. Tikrai negaliu patikėti.
Pakėliau akis. Gulėjau ant pilvo ir tingiai lingavau kojomis pirmyn atgal.
Nugara į mane, nusigręžęs į langą, stovėjo juodai apsirengęs Danielis (kurį galbūt atsimenate iš „Pagrobimo scenarijaus“). Šiandien jis buvo mano patėvis/globėjas, žodžiu, kažkas, kas paprastai ne tik teisiškai, bet ir moraliai atsakingas už globotinį.
Aš, kaip jau supratote, nebuvau gera mergaitė.
Paskutiniais žodžiais iškoliojau klasės auklėtoją ir ji paskambino Danieliui, pranešdama, kad reikia imtis priemonių.
Pagal mūsų scenarijų Danieliui kokie 45-eri, tad jis šokiruotas „šiuolaikinio jaunimo“ ir dabar apmąsto visą reikalą.
Pagaliau atsisuka ir sukryžiuoja rankas. Juodi džinsai ir marškiniai jam labai tinka.
-    Na? Turi ką pasakyt? – reikliai klausia.
Gūžteliu ir toliau mataruoju kojom.
-    Ji suerzino mane, - galiausiai abejingai tarsteliu. – Tad pasakiau, ką galvoju.
-    Pasakei, ką galvoji, - apstulbsta Danielis. – Su rusiškais keiksmažodžiais! Mokytojai!
-    Na ir kas, - atsainiai lepteliu.
Danielis net nusipurto. Jam visai neblogai sekasi vaidinti jaunimo nesuprantantį pusamžį tėvelį.
-    Mano laikais, - beveik gailiu balsu taria, - gerbdavome žmogų vien už jo amžių. Kad kas nors būtų pasiuntęs mokytoją, auklėtoją... – jis įsikniaubia į delnus. Smilkinyje tvinkčioja gysla.
Dabar jis sutrikęs, tačiau žinau, kad toks vyras greitai imasi veiksmų. Ir būna labai ryžtingas. Tad man metas bandyti nukreipti jį tinkama linkme...
-    O kaip jus būtų nubaudę tokiu atveju? – nerūpestingai klausiu, tarsi iš neturėjimo ką sakyti.
-    Mane? Cha! – Danielis vėl papurto galvą. – Būčiau savaitę laiko ant užpakalio neprisėdęs.
Mano papilvėje kažkas virpteli. Užplūsta jaudulys...
-    Ir būtumėt pasimokęs?
-    Patikėk, - burbteli Danielis ir užsimerkęs pamasažuoja sau smilkinius.
-    Galbūt pasimokyčiau ir aš, - užmetu meškerę.
-    Ką turi galvoje? – neatsimerkdamas klausia.
Lėtai apsilaižau lūpas. Reikia veikti labai subtiliai...
-    Naaa, - ramiai nutęsiu. – Gal tie seni metodai ne tokie jau ir blogi. Gal padėtų man... susikaupti. Suvaldyti liežuvį.
Danielis tyli. Vis dar užsimerkęs, viena ranka pasirėmęs galvą, bet matau, kad viduje vyksta kažkokie debatai.
-    Žinau, kad savo kambaryje laikote vytelę... eee... arkliams, - vos nepametu scenarijaus. Nebežinau, ką dar sakyti, juoba kad nebylus šauksmas tarp kojų darosi kurtinantis („Nagi! NUBAUSK MANE!“). Tad tiesiog nutylu ir laukiu, kas bus.
Dar kurį laiką pasigalinėjęs su savimi, Danielis pagaliau atsitiesia ir išeina iš kambario. Jau pamanau, kad pralaimėjau, bet štai bemat grįžta... Ir jo rankose ilgas liaunas daiktas.
Lankstesnis, nei atrodo nuotraukoje. Dailus ir minimalistinis.
Tobulas bausmei.
-    Ateik arčiau krašto, - liepa Danielis. Jo balse skamba ryžtas. Jis griežtas. Jis nebedvejoja. Panašu, jog laivas plaukia mano pučiamo vėjo kryptimi...
Pasislenku arčiau lovos krašto. Vis dar stengiuosi vaidinti, jog ne iki galo suprantu, kas bus. Tas naivus vaidmuo mane labai jaudina.
Danielis sekundę sudvejoja, bet tada paima pagalvėlę ir liepia pasikelti, tuomet pakiša ją ties papilve, ir mano užpakaliukas natūraliai pakyla aukštyn.
Šiaip aš mėgstu, kai dominuojantis partneris valdo situaciją, bet visai neseniai atradau, kaip velniškai malonu gali būti, kai jis lyg ir yra griežta, negailestinga, tvirta vyriška figūra, bet tuo pačiu AŠ „tempiu“ jį, gundau mane nubausti ir panašiai. Tai tarsi savo pačios šeimininko tampymas už virvučių. Turiu galvoje, BDSM‘e taip ir yra, kad paisoma nuolankiojo norų, bet šitai, apie ką kalbu, yra tarsi dviguba dozė pasitenkinimo.
-    Ar nusimauti kelnaites? – angelėlio balsu klausiu.
Prieblandoje Danielio akys tamsios tamsios. Jis vis dar lengvai dvejoja, nors fiziškai to neparodo.
-    Jeigu... nebūtų nejauku.
Žinau, ką į tai atsakyti.
-    Ar jums būtų leidę nenusimauti?
-    Ne.
Kilsteliu užpakaliuką dar aukščiau ir pro šoną pasiekusi rankomis nusmaukiu kelnaites žemyn, gundomai pavizgindama uodegytę. Sekundėlę padelsusi, nusimaunu visai. Kojas praskečiu geru sprindžio atstumu – nėra ko vaidinti vienuolės.
Danielis rankose varto plakimo lazdelę. Suėmęs už abiejų galų sulenkia, ir vieną sekundę man pasirodo, kad ji lūš, bet ne, ji tikrai lanksti.
Tuomet Danielis tvirtai suima ir galu paliečia mano laukiančią odą. Lazdelės ilgis leidžia tai padaryti nepatogiai nesusilenkus.
Šmaukšt!
Danielis kerta be įspėjimo, ir aš aikteliu. Skausmas lengvas, šiek tiek geliantis.
Šmaukšt! Šmaukšt! Šmaukšt!
Nejučia imu krūpčioti su kiekvienu nauju smūgiu. Kai užpakaliukas ima rimčiau degti, Danielis padaro trumpą pertrauką ir skausmas praeina. Tuomet tęsia.
Kai pasidaro sunku ramiai išgulėti, Danielis pliaukšteli dvidešimt penktą kartą ir pasako, jog viliasi, kad pamoką supratau. Aš imu žerti pasižadėjimus būti gera mergaite ir mylėti mokytojas.
Na, o mintyse, kas be ko, jau kuriu naujus scenarijus, į kuriuos įtrauksiu Caning... Ji patogiai ilga, graži, lanksti ir natūrali. Rekomenduoju!

 
Komentarai
Naujas komentaras