Raguotas ir vėl

Brantford-Boudoir-Studio-1.jpg
 
2 komentarai
Nesu veltėdis. Atvirkščiai – esu daug ir sunkiai dirbantis vyras. Nevengiu likti viršvalandžių, kad tik viršininkas būtų patenkintas ir galgi susimiltų kilstelt algą. Taipogi nesikratau darbų namuose – įsuku, priveržiu, sukalu...

Bet panašu, jog tai neįvertinama.
Man regis, Mila turi meilužį!
Gal man tik vaidenasi. Gal tai nuo įtempto darbo ir pervargimo. Juk tikrai ariu nuo aušros iki sutemos, bet kam stogelis pavažiuotų ir imtų rodytis nežinia kas. Nuovargis – tai kaip lengvas girtumas, skaičiau apie tai.
Be to, kodėl gi mano žmona turėtų ieškotis kito? Kodėl turėtų išdavinėti? Juk esame laimingai vedę daugybę metų!
Ir visgi, kirminas jau pradėjęs graužtis. Kažkurią dieną per pietų pertrauką kojos pačios nunešė į elektronikos skyrių ir sustojo ties kameromis. Kai priėjęs pardavėjas ėmė klausinėti, burna lyg savaime ėmė berti: aukšta filmuoto vaizdo kokybė... geras garso įrašymas...
Galiausiai piniginė palengvėjo beveik 500 eurų.
Važiuodamas namo vis žvilgčiojau į tą pakuotę ant priekinės sėdynės. Regis, bandžiau jaukintis aparato vaizdelį...
Namuose tik tarstelėjau, kad fotografija – sena mano aistra, ir kada gi ją atgaivinti, jei ne dabar? Buvau paruošęs ir daugiau paaiškinimų, kam išmečiau pusę tūkstančio pinigų, bet neprireikė. Mila tik niūnavo virdama valgį ir linkčiojo galva.
Tai padėjo tašką ant i.
Ryte, eidamas į darbą, įtaisiau kamerą iš vakaro numatytoje vietoje – svetainėje, ant muzikinio centro. Jis didelis ir juodas, ir tokios pačios spalvos kamera gal net nebus pastebėta. O jei ne, tai kur gi ją dar laikyti? Po lova? Mila jau kurį laiką gerokai išsiblaškiusi, ničnieko nepastebės.
Truputį virpančia ranka nuspaudžiau įjungimo mygtuką ir tyliai uždarydamas duris išėjau.
Diena kontoroje buvo itin sunki, nusivariau nuo kojų ir kone visai pamiršau, kas dar laukia namie.
Stovėdamas penktadieninėje spūstyje, gavau į telefoną žinutę nuo Milos – ji išeinanti pavakaroti su draugėmis.
Prašom prašom! Kilniai sutikau ir dar palinkėjau gero vakaro, o pats įjungiau posūkį link parduotuvės.
Su butelaičiu gero vyno rankoje parsibeldžiau namo. Užrakinus duris pasitiko tyla. Akimirkai sustojau. Ar nosis neužuos kokio neįprasto kvapo? Ar po batais negirgžda smėlis, išduodantis, jog buvo svečių?
Regis, viskas ramu taiku...
Bet tuoj pažiūrėsime, ar svetainėje nevyko orgijos!
Įjungiau nešiojamą kompiuterį. Kol pasikrovė, suvaikščiojau stiklinės ir servetėlių. Tuomet dosniai sau įsipyliau, atlaisvinau kaklaraištį ir prijungiau atminties kortelę.
Iš pradžių maloniai nustebino išties geros kokybės vaizdas. Atrodo, pardavėjas neapgavo... Garsas taipogi buvo švarus.
Ekrane nieko nevyko. Kai išėjau, baldai stovėjo kaip stovėję, žaliuzės užtrauktos, tamsu.
Prasukau... Ir oi, iš ekrano plūstelėjo šviesa. Mila buvo pakėlusi žaliuzes, o pati – gražiai apsirengusi. Lakstė iš vieno kambario į kitą. Virtuvė, miegamasis, vonia... Kažin, kokių svečių laukia?
Dindilin.
Mila suskubo prie durų. Pro jas vidun žengė neaukštas, grubokos išvaizdos vyrukas.
O tai tau, kažkoks santechnikas, - garsiai pakomentavau, taurė vyno jau spėjo atrišti liežuvį.
Truputį prasukau.
Dabar vyrukas jau stovėjo svetainėje, be batų, užtat nenusiėmęs kvailos kepurės su snapeliu. Žvalgėsi po namus.
Ko čia vėpsai? Ieškai, ką pavogt? – vėl garsiai laidžiau replikas. Jutau, jog šiandien noriu kitaip, noriu pykti ant žmonos meilužio, o tada pajusti sutriuškinimą gale, kas, tikėtina, sutaps su spermos išsiliejimu.
Dar prasukau priekin, ir patekau į įvykių sūkurį.
Mano žmona atsitūpusi čiulpė tam nusususiam santechnikėliui. Jis buvo toks mažas, žemesnis už mano Milą, bet jautėsi drąsiai: tvirtai vairavo mano žmonos galvą, suėmęs už plaukų.
Netekau žado. Mano Mila... su šituo nykštuku?
Panašu, kad mažius užsivedė. Mila atsistojo ir nusisukusi užsikvempė ant sofos krašto, o neūžauga, su stirksančiu organu, ėmė tarsi šuo lipti ant jos.
Įsipyliau dar vyno, neatitraukdamas akių nuo ekrano.
Surietęs nugarą ir bandantis pataikyti į skylutę jis man priminė tuos mitologinius satyrus, pusiau žmones, pusiau ožius, žemo ūgio ir gyvuliškus, užtat be perstojo besivaikančius mitines ir žmogiškas moteriškas būtybes.
Mano aukšta, daili Mila, galinti gauti bet kokį vyrą, o ne šitokį padarą, net sulenkia kelius, kad tik gautų tą saldų, nuodėmingą neištikimybės malonumą, suteikiamą svetimo falo.
Nė nebežinau, kuriuo momentu taurė persikėlė į kairę ranką, bet juntu, kaip mano paties įrankis įsitempia, ir nervingai imu jį glamonėti.
Tuo metu ekrane vaizdas tampa kone komiškas: įsibrovėlio satyro postūmiai – lėti, bet gilūs ir staigūs, atrodo lyg plakdamas plaktuku; tačiau mano žmona klykauja, lyg būtų maloninama paties Bredo Pito.
Imu griežti dantimis. Krūtinėje grumiasi pasipiktinimas su grynu mėgavimųsi. Šmėsteli mintis, kad gal reikės dažniau į sceną pasikviesti bjaurių vyrukų, o ne apolonų.
Šitaip bemąstydamas susiduriu su gašliojo satyro žvilgsniu. Jis, regis, pastebėjo kamerą.
Ar vaizdas išnyks?
Pasirodo, satyro būta dar demoniškesnio!
Jis tyliai kažką pašnibždėjo mano moteriai į ausį, o tada abu priėjo artyn kameros. Manoji Mila atsiklaupė nugara į mane ir pasilenkė, palikdama užpakaliuką pūpsoti ore. Gašlusis vyras tuo metu apžergė ją, sulenkė kelius ir ėmė lyg niekur nieko dulkinti tiesiog prieš mano akis! Nesivargino net nusileisti iki šuniuko pozos, tyčia atsistojo, nors ir pačiam nepatogu, bet taip, kad matyčiau visą vaizdą – jo tamsų, trumpą kotą, nardantį mano žmonos putytėje.
Aš pats ėmiau tampyti savo kotą dar pikčiau, įtampa pasiekė patį piką. Pusiau įsiutęs, ir tuo pačiu susijaudinęs, ir norintis baigti, ir...
Abu nuleidome kone vienu metu. Satyras ištraukė ir ejakuliavo ant nuolankiai gulinčios mano žmonos, pataikydamas ant nugaros, o tada dar kartą buvo pamalonintas oraliniu.
Sėdėjau savo kėdėje susmukęs, giliai alsavau. Tuomet, žiūrėdamas į tas pačias duris, pro kurias realybėje prieš kelias valandas išėjo santechnikas, surinkau savo žmonos numerį. Mano kotas vėl stojosi, ir norėjau jos čia ir dabar.

 

Anonimas

 

 
Komentarai (2)
durnius..
Cha cha cha :))))))))
Naujas komentaras