Su nuodėme saldžiau

hd-aspect-1466697185-gettyimages-10185081.jpg
 
1 komentaras
Žiūrėjau į jo ilgus, grakščius pirštus, rodos, nekaltai atsidūrusius ant mano šlaunies po stalu ir galvojau visai ne apie aukso žiedą. Na, ir apie jį. Apie tai, kad nepaisant TO, man velniškai norisi sužinoti... Ne, ne sužinoti, o pajausti, ką tie pirštai gali.

Stebėjausi, kaip puikiai jis toliau dalyvauja pokalbyje su kolegomis, nors čia pat, po staltiese užsiima nedorybėmis. Visada puikiai sutarėme, bet nesitikėjau, kad po tuo kažkas slepiasi. Svarsčiau, ar taurė vyno mano rankose paskatino jį žengti toliau ir juokiausi pati sau – ne alkoholis mane svaigina, o jo keliamas jaudulys. Padėjau taurę ir vėsią ranką uždėjau ant jo rankos stumtelėdama kiek giliau po savo trumpa suknele.

Jis atsargiai žvilgtelėjo į mane ir šyptelėjo lūpų kampučiais: „Dar vyno?“ Žiūrėdama į akis pakandau lūpą ir linktelėjau. Jis dešine mostelėjo padavėjui ir parodęs mano tuščią taurę užsakė antrą. Įsismaginusi kompanija nepastebėjo nieko neįprasto, o aš kaitau nuo šito pavojingo žaidimo. Tvirčiau suspaudžiau šlaunis ir galėjau jausti jo šiltus pirštų galiukus ties savo plonytėmis kelnaitėmis net per pėdkelnes.

Kolegos pakilo parūkymui, pora merginų tuo pačiu nuėjo į tualetą ir likome dviese. Vis dar ne vieni, galbūt stebimi... Akylai sekdama aplinką iš nugaros ėmiau nagučiais švelniai braukyti jam per kaklą ir šiek tiek praskėčiau kojas. Jis kaip mat suprato mano užuominą ir nė nekrustelėjęs pirštais siekė kuo galėdamas giliau. „O taip...“ – kuždėjau jam palei ausį vos pajutusi spaudimą. Karštis plūdo kūnu ir geiduliai apėmė smegenis. Jis tik atsargiai trynė mano Veneros kalnelį, o aš tirpau iš malonumo.

Jau žiojausi siūlyti jam pasprukti nuo kompanijos, bet padavėjas pasirodė su užsakymu. Jis dėliojo taures, o mudu nepaprastai maloniai jam šypsojomės. Lyg patys švenčiausi žmonės pasaulyje. Taip dangiškai erzinama išgėriau dar vieną taurę. Ir dar vieną. Galiausiai, kompanija ėmė žvilgčioti į laikrodžius ir tartis, kas kaip grįš. Man vienintelei ne pakeliui. Mano brangusis kankintojas mandagiausiai pasisiūlė pavežėti. Pareiškiau, kad nesijaudintų, išsikviesiu taksi, bet jis vyriškai nukirto: „Reikalauju,“ - ir paėmė mane žvilgsniu.

Nenorėjau paleisti jo rankos, nors mintys jau piešė tolesnį scenarijų. Pakilus nuo stalo su merginomis juokėmės svarstydamos, kada rytoj kelsimės ir kiek šansų susitikti palakstyti po parduotuves. Truputį nustebau, kai kitas kolegas padėjo man apsirengti paltą, bet labiau už džentelmenišką gestą sujaudino žvilgsnis mano vairuotojo akyse, kai stebėjo, kaip kitas vyras mane rengia. O jei nurenginėtų?..

Buvau perspėta, kad iki automobilio teks šiek tiek paėjėti ir atsisveikinome su kolegomis. Netrukus žingsniavome siauru šaligatviu per drėgną naktį. Instinktyviai įsikibau jam į parankę ir stipriai prisiglaudžiau. Jis paglostė mano pirštinėtas rankas ir jaučiau, kaip palinkęs prie viršugalvio prisiglaudė lūpomis. Nebylus momentinis pranešimas visam mingančiam pasauliui: šita naktis mūsų. Tylėjome, o pirštų galiukais, rodos, sklido mus sujungiantys nerviniai signalai.

Atrakinta mašina žybtelėjo žibintais, o jis žengė prieš mane ir, maniau, atidarys dureles, bet čiupo viena ranka mano skruostą, kita liemenį ir spausdamas prie mašinos pabučiavo taip, kad netekau žado. Vos pajėgiau kvėpuoti nuo įtampos, bet susikaupusi ketinau pakviesti jį pas save, o jis pridėjo smilių man prie pravertų lūpų ir nutildė. Atidarė dureles ir, bandydama suvokti, kas vyksta, įlipau. Jis įsėdo, užkūrė variklį. Įjungė ramią muziką ir pajudėjo. Ausis rėžė tik įspėjamieji automobilio parkavimo sistemos signalai ir jo neįspėjama tyla.

Monu

 
Komentarai (1)
.. pabaigai viskas būtų tęsesi toliau, jei ne amžius jai buco 90 jam 95 .. jiems beliko ramiai senu golfų grįžti namo, iįgerti vaistų nuo spaudimo, parkenono.. gera buvo prisiminti jaunystę....
Naujas komentaras