Tūkstantis eurų

euros.jpeg
 
1 komentaras
„Sveiki, ar yra kas namie?“, - šūktelėjau ir nelaukdama atsakymo ėmiau rakinti duris. Girdėjau, kad normaliuose viešbučiuose kambarinės beldžiasi ir, klientui atidarius, paklausia, AR reikia sutvarkyti kambarį. Mūsų viešbutyje, tuo metu, klausimas yra ar GALIMA sutvarkyti jūsų kambarį, maždaug, gal maloningai leistumėte?

Iš pradžių buvo keista, juolab, kad man pačiai nepatiktų, jei būčiau klientė. Juk atvykau pailsėti ir noriu ramybės, tiesa? O čia lenda visokie kambartvarkiai su savo nesąmonėmis, argi mažytį kambariuką reikia siurbti kiekvieną dieną? O mes siurbiame! Ir valome, keičiame, dezinfekuojame... Na, bet jau spėjau įprasti, darau viską negalvodama. Ką turiu sakyti, irgi mintinai žinau: laba diena, ar galima sutvarkyti, ačiū arba gal tuomet po valandos ar dviejų? Gerai, geros dienos. Paprastai klientai nusileidžia ir leidžia iškuopti savo atostogų būstą, o patys taktiškai išeina į miestą ar pajūrį.

Tad belsdamasi į šias eilines duris nesitikėjau nieko naujo. Įveikusi spyną (kaip keturių žvaigždučių viešbučiui, ji labai strigi) žengiu tarpdurin ir išvystu labai moteriškos figūros pagyvenusią damą trumpais žilais plaukais. Ji vilki tik laisvai surištą rausvą chalatą, tad man sekundei užima kvapą nuo aiškiai matomos didelės, puikiai išsilaikiusios ir vis dar stangrios krūtinės. Tačiau po sekundės susivaldau ir išdidžiai į priekį atstatau savąją, A dydžio.

- Laba diena, ar galima sutvarkyti jūsų kambarį?

- O, tikrai ne! – nustemba ponia. – Aš juk tik vakar įsikrausčiau.

Paprastai klientai tik grįžteli galvą, mandagiai linkteli ir trumpai ką nors tarsteli, o tada išsinešdina. Tačiau ši ponia žiūri į mane taip, lyg mes būtume dvi draugės, užmezgusios įprasčiausią pokalbį. Bet nepamirškim, kad aš – visiška profesionalė, tad naujoviška pokalbio atmosfera manęs nė kiek nesutrikdo.

- Gal tuomet po valandos? – užduodu antrą klausimą pagal protokolą.

Ponia purto galvą.

- Gal nori užeiti? – staiga gyvai klausia, lyg mano uniforma neegzistuotų, ir būčiau ne kambarių tvarkytoja, o... Kažkas kito. Artimesnio. Asmeniškesnio. Mano jausmai sumyšta. Dabar jau rimtai pasimetu. Šitas pokalbis vystosi kažkaip keistai. Galiausiai, suvokusi, kad per ilgai tyliu, greitai išberiu:

- A, jeigu viskas švaru, tada... Tada užsuksiu rytoj, - greit kalbu ir jau žengiu atatupsta, kol nesulaukiau dar kokio akibrokšto. – Ačiū ir geros dienos!


- Kitą kartą užeik, - rimtai sako Ivona.

- Ką? – nusijuokiu.

Iki darbo pabaigos likęs pusvalandis, esame sandėliuke, pasislėpusios nuo vyresniųjų, kad nepristatytų prie darbo. Ivona taip pat studentė, bet ji čia senbuvė, tad yra lyg ir mano viršininkė. Ivona įtraukia dūmą ir lėtai išpučia. Žiūriu į ją išpūtusi akis.

- Aš nejuokauju, - taria. – Bendravimas – geriausias būdas gauti arbatpinigių.

- Aš turiu... teisę taip bičiuliautis su klientais? Juk po darbo net negaliu lankyti sporto salės su jais, - garsiai įvardiju savo seną nuoskaudą ir administracijos neteisybę. 

- Sporto salė vieša vieta. O kas vyksta privačiuose apartamentuose, tas ir lieka tarp jų. - Ivona užgesina cigaretę ir pamoja, kad jau metas eiti.


Šiandien ryte sužinojau, kad laukia dvi laisvos dienos. Valio! Ir visgi, iki to palaimingo atsipalaidavimo meto dar liko visa valanda, ir pirmas sąraše kambarys – anos ponios iš vakar. Tikiuosi, jog šiandien poniutė bus susitaisiusi skanios kavos ir turės nešvarų puodelį, kurį greit išplausiu, dar pasišvaistysiu šluoste, ir nusimuilinsiu, o kai rytoj vietoj manęs ateis kita tvarkytoja, klientė pagalvos, kad tiesiog antrą dieną tik truputį apšluostoma, o trečiąją jau sutvarkoma rimtai. Jai patiks toks racionalumas ir ji paliks gerą įvertinimą, ir tada viešbutis gaus reklamos, o tai reiškia pelno, ir tai reiškia, kad gal duos nedidelį priedelį prie atlyginimo, štai taip. Viskas taip ir bus. 

Puikiai nusiteikusi pasibeldžiu ir atrakinu duris.

- Sveiki, ar yra kas namie?

- Čionai!

Balsas sklido iš miegamojo. Uždariau duris ir patraukiau ten. Eidama vogčiom nužvelgiau kambarį, ar neužmatysiu kur kokių vyriškų batų ar glaudžių, juk paprastai į šį viešbutį traukia poros. Tačiau ši viešnia, regis, buvo viena. Miegamojo durys buvo praviros, ir aš jas pastūmiau. Gal žiloji dama susikaupusi dirba, ir nenorės, kad jai trukdyčiau, ir vėl nerei...

Įžengus pro duris visos mano mintys akimoju išgaruoja.

Vilkėdama vakarykštį chalatą, ponia sėdi ant lovos krašto ir studijuoja instrukciją, o šalia padėtas... Guli... Ne, man vaidenasi. Penktoj klasėj buvo išrašyti akiniai, ir aš suprantu, kad man staigiai jų prisireikė, nes regisi, jog ant lovos guli vibratorius! Netgi kai susivokiau, kad stoviu sustingusi ir nieko nedarau, nesugebu pajudinti nė raumenėlio. Ponia atsisuka ir nuleidžia akinius ant nosies galiuko.

- A, čia vėl tu, - tarsteli.

„Taip, ir matau, kad jums vėl nereikia mano pagalbos, tad jau bėgsiu“, pasakau mintyse, bet realybėje tebestoviu praradusi žadą. Aš... Aš negaliu! Aš padori, rami mergina, kuri laisvalaikiu skaito knygas, o ne... Aš nepratusi prie tokių dalykų, vien vaizdas degina akis! Man nespėjus atgauti šoko ištikto kūno kontrolės, žilagalvė dama įkiša ranką į naktinį staliuką ir pasikuitusi ištraukia penkių šimtų eurų banknotą. Mano akys blyksteli. Tuomet tarsi fokusininkė spragteli pirštus parodydama, jog banknotai du, abu po penkis šimtus. Patenkinta įžulioji dama išdidžiai padžiauna kupiūras ant plastikinės kortelės, stovinčios ant staliuko, sakančios, jog klientas savo privatumą patiki – ranka įrašyta – Laurai – tai yra man.

Aš pagaliau mirkteliu. Tūkstantis eurų?!
Tūkstantis???
MAN???
Bet pala, pala, pala, pala!
Už ką?

- Eikš, - pamoja poniutė.

Ar apie tai kalbėjo Ivona? Automatiškai medinėmis kojomis prisiartinau.

- Ar norėtum jį išmėginti? Su manimi? – visiškai ramiai klausia ponia, tarsi kalbėdama apie kokį amerikietišką kalniuką.

Nuryju seilę. Neslėpsiu, dabar jau mano akys temato skaičiuką 500. Rainelės virtusios dviem nuliukais. Smegenys visu pajėgumu kuria, ką galėčiau nuveikti, nusipirkti, pamatyti...

- Aš niekada nesu dariusi nieko panašaus, - tyliai ištariu. Tiesą.

- Aš irgi, - rimtai atsako ponia.

Ir tada mano galvoje klekteli. Aš atvykau čia užsidirbti. Už-si-dir-bti pinigų. Taškas. Garsiai visiems pasakojau, kad mėšiu mėšlą ir nesiskųsiu, o grįžusi su sutaupytu tūkstančiu kitu jausiuosi princese. Taip ir bus. Be to, klientas yra šventas. Jeigu manote, kad kambarinės krizena radusios jūsų panaudotus prezervatyvus ar nešvarius baltinius, klystate. Žinot tą jausmą, kai autobusas atvažiuos už penkių minučių, o jūs negalite rasti raktų, ir nors žinote, kad jie yra ant šiukšlino stalo, tiesiog negalite jų matyti, todėl fokusuojate žvilgsnį iš paskutiniųjų? Tai va, kambarinės jaučiasi lygiai taip pat, tik kad jų raktai – tai dulkės, o jūsų daiktų jos tikrąja to žodžio prasme nė nepastebi. Lygiai tas pats ir dabar. Pastebėk tik tai, ką reikia. Kito nematyk. Kito negalvok...

- Ar... Instrukcijoje kas nors parašyta?

O Dieve, ar tikrai taip pasakiau? Kaip kvailai nuskambėjo, juk aš nebe kambarinė... Ar?.. Ponia paploja ant lovos priešais save. Aš paklusniai atsisėdu. Ryžtingai padėjusi šonan instrukciją, poniutė mosteli man atsilošti.

- Dar dar, - nurodo, kol galiausiai atsiremiu ant alkūnių, o brandžioji dama užkelia mano kojas ant lovos. Paraustu, nes uniforminis sijonukas išdavikiškai atskleidžia, kas po juo.

Moteris patepa vibratorių lubrikantu. Net nepastebėjau, iš kur ištraukė jį.

- Atsipalaiduok, - patenkinta ištaria, ir parodo man išskleisti kojas.

Baimingai užverčiau galvą. Galvok, kad čia ginekologo apžiūra. Nemaloni, bet būtina... Būtina... Garsiai aikteliu, kai švelni, žmogaus odą primenanti medžiaga priliečia mano lytį, apnuogintą patrauktų į šoną kelnaičių. Tūkstantis eurų! Silikoninis galas atkakliai trinasi į mano lytį, versdamas ją drėkti. Prikandu lūpą iš gėdos, kad esu tokia ištvirkėlė, bet susijaudinimas tik auga. Jaučiu, kaip nuo natūralios ir pridėtinės lubrikacijos sudrėkęs galiukas švelniai praskleidžia lytines lūpas. Toks keistas, jaudinantis, nepatirtas jausmas... Užpildantis mane iki pat viršaus... Sudrebu visu kūnu, kai vibratorius atsargiai slysteli gilyn. Dievulėliau, net nežinojau, kad ten gali būti taip šlapia... Visiškai netyrinėjau savo kūno. Niekada.

- Ai! - nesusivaldau ir garsiai aikteliu iš skausmo, o juk tas daiktas dar net ne mano viduj! Tačiau atrodo, kad plyšiu, jei jis pasistums dar nors milimetru giliau... Mano plėvė ir taip įsitempė... Auč...

- Atsipalaiduok, - kone motiniška intonacija prataria mano partner in crime, į kurią, susitelkusi vien į savo pojūčios, net nekreipiu dėmesio. – Juk esi moteris. Priimk.

Giliai įkvėpiu, norėdama pasakyti, ką manau, bet tada silikoninis daiktas pilnai įsiskverbia vidun. Per vieną sekundę pajuntu ir rojų, ir pragarą. O tada lieka tik rojus... Rodosi, kad mano viduje atsiveria kažkokie malonumų rūmai, ir aš žengiu tiesiai į juos. Akimirksniu pamirštu viską pasaulyje – savo vardą, kur esu, kas esu, kas aplinkui, kaip atrodau... Lieka tik gryno, neragauto, egzotiško malonumo jausmas. Kai vibratorius sujuda manyje, aš suvaitoju taip, kaip visad maniau, kad tik vaidinama. Tačiau aš nesu aktorė, aš esu čia ir dabar, perėjusi visas meditacijas, ir susitelkusi tik ir tik į savo kūną ir jo pojūčius. Silikoninė varpa ima judėti pirmyn atgal, pirmyn atgal... Kaip žmonos gali gintis galvos skausmu? Juk šitas tyras, visą kūną apimantis malonumas gali išgydyti bet kokį negalavimą... Bet kokį kompleksą... Garsiausiai aimanuoju ir visu kūnu atsiliepiu į šį pirmyn-atgal-pirmyn-atgal...

Visą gyvenimą maloninau save maistu, muzika, knygomis... Tačiau dabar suprantu, kad visa tai yra niekas, palyginus su šituo grynu, visiškai fizišku pirmykščiu savo juslių dirginimu. Vibratorius išneria ir vėl pasineria į mano gylį. Juntu, kaip malonumo syvai nudryksta man per vidinę šlaunų pusę. Vėl išneria... Ne... Noriu jo atgal, noriu jo viso... Trokštu susilieti su jo postūmiais, trokštu nugriebti dar lašelį tos ekstazės... Daikčiukas lėtai slysčioja manyje. Panašu, kad mano partnerė nėra tokia nepatyrusi, kaip teigė, mat tiesiog telepatiškai pajunta, kad noriu greitesnio tempo.

- Ak...

Vibratorius - nepriekaištingo dydžio, ir mano įsčios tobulai jį apglėbia, sukeldamos orgazmišką trintį. Visu kūnu atsakydama, ragaudama jo skonio, jaučiuosi keistai laisva, laisva nuo visų žemiškų rūpesčių... Mano dubuo gosliai kilnojasi, priimdamas vis drąsiau nardantį pasitenkinimo įrankį giliau, ir galiausiai...

- Ak!

Mano kūnas įsitempia ir sustingsta. Jei tai orgazmas, dėl jo verta gyventi... Visiškai išsunkta išsitiesiu ant lovos. Galvoje likusi absoliuti tuštuma, bet tokia, kurios nesinori užpildyti... Kai pagaliau parodau gyvybės ženklų, santūrioji poniutė žvelgia į mane patenkinta. Paskui pasilenkusi (šmėsteli sultinga krūtinė) atidaro stalčių ir parodo vidun. Pamačiusią, kas ten guli, raudonis mane išmušė dar labiau, nei aukščiausio pasitenkinimo metu.

- Viešėsiu čia dvi savaites, - mirkteli ir lakoniškai pridūria:  - Lauksiu...


- Viskas gerai, nesirūpink, - man nespėjus išsižioti ir pradėti aiškintis iki pamėlynavimo, kur buvau dingusi valandai, sako Ivona, kai grįžtu į bendrąjį kambarį. Aš kiek sutrinku.

- Ne tu vienintelė, - tęsia Ivona. – Visos karts nuo karto prisiduria. Housekeeper yra housekeeper. Namų jaukumas – ne vien tvarka ir dulkių nebuvimas. Taip pat ir šeimininko ar šeimininkės nuotaikos palaikymas... O kliento norai – mums įsakymai, - pabrėžia Ivona. Ir iškart šypteli. – Kiek?

Iškeliu banknotus. Ivona švilpteli.

- Taip ir toliau, darbštuole, - pajuokauja ir išeina užtraukt dūmo.

Rask darbą, kuris teiktų malonumą, ir nereiks dirbti nei vienos dienos...

Laura

 
Komentarai (1)
Idomus, neeilinis turinys. Didelis pliusas uz tai :)
Naujas komentaras