- Malonu jus matyti, panelė. Kavos, arbatos? Tikrai džiugu matyti drąsius ir žinančius ko nori žmones... Tikiuosi, šis susitikimas atneš vaisių, tegu ir aštraus skonio, bet geidžiamų...
Vika klausėsi jo ir tuo pačiu bandė klausytis savo pojūčių. Elektroniniu būdu su Tadu ir Milda ji susirašinėjo jau ilgai, kai ką žinojo ir apie klubą, ir apie pašnekovus, bet gyvai bendravo pirmą kartą. Kiek buvo abejonių, baimės, vilties prieš šį, nežinomybe dvelkiantį, susitikimą. Vienui vienai leistis į tokį nuotykį buvo kažkas, o temoje esančių draugų kompanijai ji neturėjo. Iš kitos pusės, pastaruoju metu, jos gyvenimas tapo toks lėkštas ir nespalvotas, o jei dar ir liko spalvų, tai labai jau nešviesių. Taip norėjosi kontrasto, patirti visišką, iki paskutinės ląstelės, atsidavimą, stiprius ir aštrius, visus rūpesčius užgožiančius pojūčių. Todėl ir susirado interneto platybėse tą, kas – ji jautė – padėtų iš tos rutinos išeiti. Jau pamąsčius apie tokią perspektyvą, Vikos nugarą perbėgdavo saldžios jaudulio skruzdėlytės.
- Mūsų klube nariai patiria tiek, kiek kiekvienas ryžtasi. Naujokai patenka į pirmą lygį, čia įprasta aplinka, galioja beveik įprastos gyvenimo taisyklės. Toliau - sunkiau, taisykles griežtėja, pojūčių ir įspūdžių palaipsniui vis daugiau ir taip lygis po lygio.
- Kas būna tuose lygiuose? - paklausė Vika.
- Tai klubo narių paslaptis, sužinoti galima tik dalyvaujant. Norim, kad šiek tiek būtų ir nežinomybės, nežinomybė jaudina. Pagal pojūčius, kiekvienas sekantis lygis šiek tiek aštresnis už jau patirtą. Kiekvienas pajaučia, kada jam reikia sustoti ir tolimesni lygiai ne jam. Jie toliau gali žaisti bet kuriame iš jau praeitų lygių. Bet į aukštesnius lygius – tik žingsnis po žingsnio. Klubas ypatingai neskatina siekti kuo aukštesnių lygių - ne rekordų siekti renkamės. Vis tik, į naujus narius žiūrime su viltimi, kad jie suteiks daug malonių ir aštrių įspūdžių ir sau ir klubo nariams. Dar galiu patikinti, kad žmonės pas mus atsakingi ir patikimi. Žaidžiame ne vaikiškus žaidimus, nevaikiškas ir atsakomybės lygis.
- Noriu į jūsų klubą – tepasakė Vika.
- Vika, visiems potencialiems nariams šį tą pasakau labai tiesiai, be užuolankų ir dviprasmybių. Beveik visi ir taip tai supranta, bet dėl visa ko turiu įvardinti. Pas mus sado-mazochizmo klubas. Abipusiu sutikimu, jame valdingoji pusė tyčia, tik dėl abipusio malonumo, kankina nuolankiuosius, daro jiems skausmą ir kitus dalykus, kurie kitose aplinkybėse yra laukiniai ir nepriimtini. Jei ateisi į mūsų klubą, būsi kankinama ir tu. Galėsi pasakyti “ne“, bet ne visada be pasekmių, už tai gali užsidirbti nuobaudas arba tapti nepageidaujama klube. Jei visur ir visada suteiksime besąlyginę “ne“ teisę, mūsų žaidimai praras didžiąją savo patrauklumo dalį. Nes patrauklumas – tai ne tik fiziniai pojūčiai, bet ir šiek tiek nežinomybės, ir šiek tiek nerimo, kad spalvos būtų natūralios ir ryškios. Todėl, vietoj absoliučios veto teisės, mes turime lygius, kad dalyviai žinotų kokio intensyvumo pojūčiams jie pasiryžta. Nežinomybėj lieka ką konkrečiai veiksime, dalyviai nežino ir ką jaus, nes pojūčiai priklauso ir nuo nuotaikos ir nuo daugelio kitų dalykų. Jei ateisi, bus daug malonių akimirkų, bet neabejok, bus ir nemalonių pojūčių, kuriuos turėsi tiesiog iškęsti. Bus ir akimirkų, kai keiksi savo sprendimą ateiti į klubą. Bet tai bus tik akimirkos, vėliau dažniausiai žmonės tokias akimirkas prisimena su didžiausiu jauduliu. Mano klausimas, ar supranti visa tai ir ar vis dar nori pas mus?
- Taip – patvirtino Vika, nei akimirkos nesuabejojusi.
Dar daug visko buvo pasakyta tą vakarą, tačiau Vikai pirmos akimirkos sprendimas - pajusti viską - išliko.
PIRMASIS LYGIS
Širdis pašėlusiai daužėsi, prieš ją buvo durys, už kurių tuoj prasidės pirmasis išbandymas. Dar nevėlu spjauti į viską, grįžti namo... ir vėl pasinerti į amžinai beskonę rutiną. Ne, pasakė ji sau ir atvėrė duris.
Niekuo neišsiskiriantis kambarys. Stalas, už jo jau šnekučiuojasi dvi moterys ir trys vyrai. Ant stalo puodeliai su kava, lengvi užkandžiai. Ir kortų kaladė.
- Malonu tave matyti, Vika. Susipažinkim, čia taip pat mūsų paklusnusis naujokas Rokas, - Tadas pristatė gal trisdešimties metų sportišką vyruką. Mildą tu jau žinai - ji supranta įvairius vaidmenis, gali būti tiek valdinga, tiek nuolanki. Čia Olegas, - parodė pražilusį malonaus veido vyruką - nenuilstantis moterų skriaudikas ir kankintojas.
- Čia Gabija, – Tadas pristatė simpatišką, gal keturiasdešimties metų, kiek apkūnią moterį - ne naujokė pas mus, nuolankiai patyrė daug skriaudų įvairiuose išbandymuose ir nori patirti dar daugiau šiandieną. Na ir aš, Tadas, šio vakaro šeimininkas, priimu abu vaidmenis. O mūsų paskutinė viešnia - nuolankioji Vika, prašau mylėti ir gerbti.
- Sveikinu visus pirmajame žaidime. Visi žinote, kad jis nebus sudėtingas, tačiau geriau pažinsime vienas kitą, suprasime vieni kitų norus ir ribas. Žaisime nesudėtingą kortų žaidimą, septynias partijas, kiekvienas partijos metu surinks tam tikrą taškų skaičių. Mažiausiai taškų surinkęs nuolankusis - o tai gali būti Rokas, Milda, Gabija, Vika arba aš - traukiame fantus. Fantai štai čia, prieš žaidžiant, visi galės su jais susipažinti ir nepriimtinus pašalinti. Bet prašau tuo nepiktnaudžiauti, pratinkimės prie įvairovės, pratinkimės priimti tai, ko čia susirinkome.
- O fantą įvykdys daugiausia taškų surinkęs valdingasis priešingos lyties atstovas - tai arba Milda, arba Olegas, arba aš.
- Čia priemonės ir žaislai, reikalingi fantams vykdyti – Tadas parodė pintą dėžę ir vazą su įstatytu rykščių pundeliu.
Į klubą Vika atėjo nelabai žinodama ko tikėtis, bet tokia įprasta aplinka, – na gal neskaitant rykščių pundelio - adekvačiai atrodantys žmonės, suprantamas ir visai priimtinas scenarijus, gerokai ją nuramino. Žinoma - pagalvojo ji - viskas priklausys nuo fantų.
Geriant kavą ir šnekučiuojantis, tas fantų klausimas vis iškildavo, matyt, jaudino ne ją vieną. Galu gale Rokas pradėjo versti fantų lapelių krūvelę. Sunku buvo kažką išskaityti iš jo veido, bet porą lapelių iš krūvos jis vis dėlto pašalino. Milda, Gabija, Olegas ir Tadas fantų neperžiūrėjo - gal kaip senbuviai juos jau žinojo, o gal pirmajam lygyje nesitikėjo jiems per sunkių. Lapelių šūsnis atsidūrė prie Vikos.
Toje krūvelėje esantys fantai buvo paslaptis. Reikėjo peržiūrėti, atrinkti nenorimus. Ir taip sunaikinti paslaptį. Vika delsė. Ar dėl ramaus ir užtikrinto komforto ji čia atėjo? O gal geriau leisti nerimo ir nežinomybės skruzdėlytėm truputi pabėgioti per nugarą?
- Aš nežiūrėsiu, tegul viskas lieka kaip yra.
Kambaryje įsivyravo tyla, Olegas ir Tadas šypsojosi.
- Ačiū už pasitikėjimą, mums labai malonu. Bet po žaidimo ištrauktų fantų atmesti jau nebegalima, jei kas taip padarytų - jam visam laikui gali būti uždarytos mūsų klubo durys.
- Aš sutinku su visais fantais...
- Panelės valia. Tuomet siūlau pirmą partiją.
Žaidimas buvo paprastas, daugiausia priklausė nuo atsitiktinumo, tyčiom pralaimėti buvo galima, bet laimėjimus daugiausia lėmė sėkmė. Mažiausia taškų surinko Rokas. Ištraukė fantą, jame - "įgnybimas". Garbė įgnybti teko Mildai, viskas įvyko gana paprastai – gnybt į ranką, Rokas kiek susiraukė ir "žaidžiam toliau". Nelabai įspūdinga scena, net nežinia kodėl Viką perbėgo malonus šiurpuliukas. Antrą partija pralaimėjo Tadas, o fantas buvo net labai neįdomus – dešimt pritūpimų. Galima sakyti, išplaukė visiškai sausas.
- Kol kas vyrams nesiseka, gal susiimkim, kad ir damos nenuobodžiautų - palinkėjo Tadas ir naujai padalijo kortas.
Ar fortūna neišgirdo, ar supyko, bet trečią partiją vėl pralaimėjo Tadas, o fantas buvo "trisdešimt sekundžių kutenimo plunksna, vietą pasirenka laimėtojas". Kaip vienintelei valdingajai moteriai, garbė atiteko Mildai.
- Kuri vieta labiausiai jautri kutenimui? - paklausė ji.
- Eee... kakta...
Žinoma, Milda nepatikėjo, o už įžūlų melą liepė nusirengti marškinius, pakelti rankas ir plunksna ėmėsi ieškoti tinkamos vietos. Gana greitai tokia vieta buvo nustatyta pažastyse, kur plunksna ir atidirbo likusias sekundes. Matyt jautrus buvo Tadas, stengėsi išlaikyti stoišką veidą, bet jam nelabai pavyko. Scena atrodė gana komiškai, gerokai pagyvino visų nuotaiką.
O ketvirtajame žaidime, fortūna palinkėjimą išgirdo - pralaimėjo Vika. "Pagaliau prisižaidžiau" - pamanė ir išvyniojo savo nuosprendį. “Nusirengti, kojas į šalis, rankas virš galvos - ir visiems leisti pralaimėjusį apžiūrėti” - buvo parašyta lapelyje. “Blyn,” - pamanė – “va čia tai pirmasis fantas“. Ne pirmą kartą jai teko nusirengti, bet prieš tiek menkai pažįstamų žmonių ir tokioj situacijoj... Net sudvejojo, bet tik akimirkai: "Eidama čia pasiryžau dar ne tokiems išbandymams, čia kol kas tikriausiai tik lengvas apšilimas...". Ir ėmė sagstytis palaidinę.
- Panele, mes visi norėtume geriau matyti reginį - Tadas stumtelėjo puodelius ir mostelėjo ranka link ant stalo atlaisvintos vietos.
"Ką gi, palengvinti man gyvenimą nėra jų pareiga...", Vika nusiavė batelius, įsikibo į džentelmeniškai ištiestą Tado ranką ir atsidūrė ant stalo. Keistas jausmas, širdis lyg pasislinko kažkur į kitą vietą. Nusiėmė palaidinę, paskui kojinaites. Tuomet eilė sijonui ir jau tik apatiniai drabužiai. Susikaupė prieš finalą, taip, dabar greitai į šalį liemenuką, dabar kelnaites. Atsispyrė pagundai užsidengti, taip, kojos į šalis, rankos už galvos. Gėda ir jaudulys. Sustingo.
Kompanijoje iš pradžių įsivyravo tyla, paskui Olegas atsistojo ir nesiliesdamas iš visų pusių ėmė apžiūrinėti reginį. Tadas pasekė jo pavyzdžiu, tik Rokas ir moterys liko sėdėti. Vika stovėjo išraudusi, bet nejudėdama. Atrodė, pažiūrėjote jau, užtenka, bet niekas jai lipti nuo stalo kol kas nesiūlė. Gal tik po dešimties minučių, pagaliau, kažkas tarstelėjo - "Tęsiam" - ir ištiesta džentelmeniška ranka šį kartą padėjo nulipti nuo stalo.
Žaidimas tęsėsi Vikai net nespėjus įeiti į vėžes. Šį kartą Tadas "laimėjo" užduotį atsiklaupti prieš Mildą ir padėti galvą ant grindų jai prie kojų. Ilgai ir jo nepaleido Milda, gal kad būtų minkščiau, kojas pakišusi po galva.
Kitą partiją pralaimėjo Gabija, o fantas pakliuvo įspūdingas - kirtis rykšte per nuogą užpakalį. Gabija ne naujokė, matyt, žinojo kas tai yra, atsiduso ir nuleido akis. Paskui ėmė sagstytis džinsus. Nuleido iki kelių, paskui kelnaites.
- Ant kelių gražuolė, įtempk užpakaliuką ir prašau gavus kirtį nejudėti, mes visi norime pasigrožėti rezultatu - iš vazos Olegas jau išsirinko rykštę, ilgą ir šmaikščią, gale išsišakojančią į keletą liaunų šakelių. Gabija atsiklaupė ant grindų, palinko, galvą atrėmė į grindis. Olegas keletą kartų mostelėjo rykšte ore. Būdingas švilpimas nei vieno nepaliko abejingo, bet ypač Gabijos. Olegas neskubėjo, rykšte paglostė užpakaliuką, prisimatavo, vėl pašvilpavo ore. Nuo širdies užsimojo - švilpt ir - čiaukšt. Gabija krūptelėjo, "Ups..." tepasakė, atsiduso. Tik šiek tiek sujudino užpakaliuką, bet toliau laikėsi paliepimo nejudėti. Kirtis buvo stiprus, po akimirkos išryškėjo raudonas pėdsakas. Lyg gėlė su trimis žiedeliais gale nuo rykštės šakų . Dar po akimirkos, žiedeliai išryškėjo labiau, tapo reljefiniai, melsvi. Po keletos minučių Gabijai buvo leista atsistoti ir susitvarkyti drabužius. Visa ši scena Vikai padarė tokį įspūdį, kad nei nebuvo tikra ar begalės galvoti apie tolimesnį žaidimą. Vėl kortų dalinimas, metimai apie juos nei negalvojant. Vika neabejojo, kad pralaimės. Bet kažkokiu būdu, pralaimėjo Milda. Ištraukė fantą - kitą žaidimą žaisti klūpint ant žirnių. Tadas pabėrė žirnius, Milda atstūmė kėdę ir parklupo. Vėl kortų dalinimas, žaidimas. Šį kartą, viskas vyko labai lėtai, Olegas su Tadu ilgai galvodavo, pasakojo kažkokius pašalinius dalykus, žinoma kad žaidimą tęsė neatsitiktinai. Milda laikėsi didvyriškai, neskubino žaidimo, nors veide matėsi, kad šis žaidimas jai neeilinis. Pagaliau žaidimas baigėsi, pralaimėjo Vika. "Vienai minutei segtukas į pralaimėjusio pasirinktą vietą" - toks buvo fantas. "Pačiai pasirinkti įsegimo vietą? Kažkoks nebūdingas šiam vakarui liberalizmas..." - pamanė Vika - "Gal kur nors į delną bus neskaudžiausia?". Bet vakaras įelektrino kūną ir širdis suspurdėjo pagalvojus, kad galima leisti įsegti ne tik į delną. "Gabija namo parsineš gėlę, aš irgi turiu galimybę kai ką parsinešti. O ir suteikti daugiau malonumo šitiems žmonėms. Tik ar iškęsiu? Nebent...".
Tadas padavė kietą plastmasinį segtuką. Vika atsistojo, balsas buvo duslus ir trūkinėjantis:
- Renkuosi krūties spenelį. Tik jei neištverčiau... prašau, prilaikykite mane...
Kambaryje iš pradžių mirtina tyla, o paskui pasigirdo kolektyvinis plojimas.
- Įdomią naujokę šiandien turime - pasakė Tadas - Vika, suteiksi mums neblėstančių prisiminimų. Aš padėsiu tau...
Neklusniomis rankom vėl atsisagsčiusi palaidinę, po minutės Vika liko iki pusės nuoga. Tadas priėjo, pasodino ir švelniai bet tvirtai suėmė jos rankas už nugaros.
Olegas paėmė segtuką ir neskubėdama įsegė Vikai į spenelį. Aštrus ir gniaužiantis skausmas, Vika giliai atsiduso, paraudo, o Tadas pajuto kaip įsitempė jos rankos.
- Laikykis, mergaite - tepasakė.
Bėgo sekundės, skausmas kiek atlėgo, pasijuto ir jaudulys. Keistas jausmas buvo jausti už nugaros laikomas rankas, bejėgiškumą. Tikriausiai Vika būtų ištvėrusi ir be Tado pagalbos, bet matyt intuityviai norėjo pajusti tokią bejėgišką būseną.
Minutė išseko. Olegui nuimant segtuką, netikėtai stiprus skausmas privertė Viką sudejuoti. Bet po sekundės viskas buvo baigta. Dar kurį laiką Vika grįžinėjo į vėžes, paskui tylėdama apsirengė. Spenelis jautė drabužius ir priminė patirtą jausmą.
Žaidimas baigėsi, nors ir įelektrinta įspūdžių, kompanija toliau bendravo visiškai kitomis temomis, lyg tyčia niekas nebeužsiminė apie šio vakaro patirtis.
O grįžusi namo, Vika ilgai neužmigo, jautė paskutinio fanto pasekmes ir džiaugėsi, kad viskas taip baigėsi.
Laukite tęsinio...
Ptero
.jpg)